Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Užvaldyta valstybė?

 
2018 09 07 6:00

Pastaruosius mėnesius ne vienas viešojo gyvenimo komentatorius skyrė dėmesio oligarchiniam valdymui.

Greičiausiai taip buvo todėl, kad dabartinė Seimo dauguma išjudino klausimą apie politikų ryšius su stambiuoju verslu, ir tas klausimas, kaip galima spręsti iš valdančiųjų kalbų, bus gvildenamas toliau.

Kada nors kokia nors Seimo komisija imsis tirti ir politiko Ramūno Karbauskio ryšius su stambiausiu Lietuvos žemvaldžiu R. Karbauskiu. Žinoma, šis Seimas tokios komisijos nesudarys.

Džiaugiuosi daugumos ryžtu atskleisti politikos užkulisius, bet norėčiau tikėtis, jog kada nors kokia nors Seimo komisija imsis tirti ir politiko Ramūno Karbauskio ryšius su stambiausiu Lietuvos žemvaldžiu R. Karbauskiu. Žinoma, šis Seimas tokios komisijos nesudarys. Tačiau demokratinėje valstybėje valdžia yra laikina, todėl nė nepajusime, kai vėl ateis Seimo rinkimai ir valdančioji dauguma bus kitokia.

Gal ir neturėtume labai piktintis, kad valdantieji nori tirti ne visus politikų ryšius su stambiuoju verslu, o tik su viena verslo grupe. Įžvelkime pozityvą „valstiečių“ darbuose – juk jie kuria gerą parlamentinę tradiciją, kuri vėliau padės išsiaiškinti ir „Agrokoncerno“ santykius su viena politine partija.

Kalbant be ironijos reikėtų pripažinti: tai, kad dabartinis Seimas politikų ir stambiojo verslo ryšius tiria selektyviai, apsiribodamas tik viena verslo grupe, yra negeras ženklas. Jis rodo, jog sprendžiama ne pati problema – politikų parsidavinėjimas. Viskas kur kas primityviau – politikų parsidavinėjimo istorija tiesiog sumaniai naudojamasi politinėje kovoje. Ši istorija labai padeda „valstiečiams“ tęsti 2016 metais pradėtą sekti pasaką, kad jie – kitokie, geresni nei kiti politikai.

Tikinčiųjų šia pasaka dar yra, bet jų po truputį mažėja. O netikintieji kelia sau klausimą: kas valdo mūsų valstybę? Ar tie žmonės, kurie vadina save politikais ir siūlosi mums, kad kas ketverius metus išrinktume juos į Seimą, atlieka svarbiausią savo funkciją – derinti sunkiai suderinamus darbdavių ir darbėmių interesus? Ar vis dėlto stengiasi labiau įtikti stambiajam verslui, nes tarnaudami jam sparčiau praturtėja?

Jei mūsų politikai tarnauja stambiajam verslui, jokio dviračio čia neišrandama. Politikos moksle seniai gyvuoja terminas „privatizuota valstybė“. Juo apibūdinama situacija, kai valstybės institucijos yra silpnos, todėl pasiduoda stiprių verslo grupių manipuliacijoms. Ar jau pasiekėme tokią padėtį, ar dar yra vilties jos išvengti ir neleisti mūsų valstybės privatizuoti?

Deja, naujausioje Lietuvos istorijoje turime jau antrą atvejį, kai stambus verslininkas su savo vadovaujama politine partija patenka į Seimą ir net sudaro valdančiąją koaliciją. Bet ne visi jų kuria partijas ir veliasi į politinius žaidimus. Dauguma verslininkų veikia per tuos, kurie vadina save politikais. Reikėtų nuoširdžiai padėkoti „valstiečiams“, atskleidusiems tokio veikimo pavyzdžius.

Tačiau valstybę galima privatizuoti ir kitaip. Iškalbingiausias to pavyzdys – Rusija. Čia valstybę privatizavo ne stambusis verslas, bet biurokratija, ir net ne visa, o tik dalis jos – jėgos struktūrų tarnautojai. Žinoma, praturtėjo jie visi, bet lyderiai tapo tiesiog pasakiškai turtingi. Tačiau Rusijoje visas verslas yra po saugumo struktūrų padu, todėl klesti tiek, kiek jam leidžia valstybės biurokratai. Kadangi šie biurokratai ekonomikos neišmano ir nelabai gerbia verslo principus, Rusijos ūkis po truputį smunka. Jis palaikomas tik didelių naftos ir dujų kainų.

Taigi, kas valdo mūsų valstybę? Prieš devynerius metus duotame interviu filosofas Vytautas Radžvilas į šį klausimą atsakė taip: Lietuvą valdo trys siauri ir negausūs įtakingiausių žmonių sluoksniai – valdančiųjų partijų viršūnes sudaranti nepakeičiama politinė nomenklatūra, aukštoji valdininkija ir verslo magnatai (oligarchai).

Ar kas nors pasikeitė per devynerius metus? Liberalų sąjūdžio viršūnėlės ryšiai su verslu ir „Agrokoncerno“ kišeninės partijos pergalė 2016 metų Seimo rinkimuose rodo tik tai, kad galbūt kinta eilės tvarka vardijant tuos, kurie valdo Lietuvą. Dabar pirmojoje vietoje reikėtų nurodyti verslo magnatus, o tik po jų – partijų elitą.

Tiesa, partijų viršūnės irgi truputį keičiasi. Per tą laikotarpį šiek tiek atsinaujino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų elitas (tik neaišku, ar tas atsinaujinimas sėkmingas), suskilo socialdemokratų elitas – taip kai kurie jų pasirašė sau politinės mirties nuosprendį. Nustebino „Tvarkos ir teisingumo“ istorija – Rolandui Paksui pasitraukus iš partijos lyderio posto atrodė, kad jos dienos suskaičiuotos, tačiau naujasis vadovas tvarkosi visai neblogai (sprendžiant iš reitingų). Tai reiškia, jog šioje partijoje įvyko vadinamoji organizacinė depersonalizacija, t. y. ji perėjo į aukštesnį raidos etapą, atsikračiusi R. Pakso politinės jėgos vardo.

Tenka liūdnai konstatuoti, kad šalia minėtos valdančiosios trijulės kol kas neatsirado ketvirto subjekto – stiprios pilietinės visuomenės. Vilčių teikia Lietuvos medikų sąjūdis, tačiau stipraus mokytojų sąjūdžio dar nematyti. Kaip ilgametis aukštosios mokyklos dėstytojas galiu tvirtai pasakyti, kad etatinis mokytojų darbo apmokėjimas jiems yra blogesnis darbo apskaičiavimas nei pagal savaitines pamokas.

Viskas kur kas primityviau – politikų parsidavinėjimo istorija tiesiog sumaniai naudojamasi politinėje kovoje.

Etatinis apmokėjimas aukštosiose mokyklose egzistuoja nuo neatmenamų laikų, tačiau dėstytojams niekada neatlyginama už viršytą pedagoginį krūvį. Tuo metu mokytojams už kiekvieną savaitinę pamoką buvo sumokama. Keista (o gal ir ne), bet pedagogų bendruomenė nesugebėjo pasipriešinti naujai tvarkai, bloginančiai jų darbo apmokėjimą. Žiniasklaidoje jau atsiranda žinių apie galimus mokytojų streikus, tik ar ne per vėlu?

Valstybė turėtų būti visų piliečių kūrinys ir jų bendrumo įgyvendinimas, tačiau labai jau matyti, kaip tą valstybę siekia pasisavinti atskiros piliečių grupės. Amžinas klausimas, kaip tam savinimuisi priešintis? Bet priešintis reikia.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"