Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tu – europietis?

 
2017 09 15 6:00

Turiu gerą draugą, gyvenantį Rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje. Jis yra stačiatikis ir prisistato esąs tikrasis baltarusis, besididžiuojantis man ir jam bendru Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimu. Pagal jį, žmonės, gyvenantys dabartinėje Baltarusijoje, – netikri baltarusiai. Esą jie tokie negali būti, jei net šeimos aplinkoje nebekalba baltarusių kalba. Šiuo metu Gardine galbūt prasideda Vaišnorijos nepriklausomybės judėjimas, parodysiantis, kad ir Baltarusijoje yra, mano draugo supratimu, tikrų baltarusių.

Tuo metu Lietuvoje žiniasklaida pateikia dėmesį patraukusių „Zapad-2017“ pratybų detales, generolų, ministrų, prezidentų (mūsų ir jų) pastabas, viešina nelabai gerus ir šiek tiek geresnius memus, interneto trolių bei elfų komentarus. O jau po poros savaičių visa tai būsime pamiršę.

Tačiau Vaišnorijos fenomenas yra puiki proga pakalbėti apie kitą procesą, kuris trunka dešimtmečius ir nesustos nei pasibaigus „Zapad-2017“, nei kitų metų „Vostok-2018“, nei „Zapad-2021“. Ir jis yra svarbus, nes nesėkmingai pasibaigęs gali turėti tokių pat liūdnų pasekmių, kokių galėtų turėti „Zapad“ mokymų scenarijaus įgyvendinimas tikrame kare. Tas procesas yra Europos tapatybės konstravimas. Kiek pritilęs „Brexit“, tuoj grįšiantis į žiniasklaidos aktualijų skiltis, kaip ir Lenkijos teismų reforma, dėl kurios jau spalį gali būti inicijuota Europos Komisijos sutarties pažeidimo procedūra, regis, vis labiau klibina mūsų sąjungos pamatus. O tie pamatai – bendra visų mūsų tapatybė. Jei turėtume kritinę masę žmonių, kuriems europietiškumas būtų asmeninės tapatybės neatskiriama dalis, tokie nesklandumai kaip „Brexit“ pavojaus nekeltų. Jų, ko gero, net nebūtų.

Literatūroje rasite takoskyrą tarp tapatybės rūšių: vienos jų yra teigiamos, kitos neigiamos. Pirmosios pasako, kas mes esame, antrosios – kas nesame. Neigiamą tapatybę turime visi, visi žinome, kad nesame kiti žmonės. Tie, kas mums nepatinka, skatina mus elgtis kitaip. Tie, kas mums patinka ir elgiasi kaip mes, gali dalytis mūsų tapatybe – taip atsiranda „mes“ ir „jie“, draugai ir priešai. Turėti neigiamą tapatybę yra paprasta, ji atlieka savo funkciją – leidžia mums atpažinti draugus ir priešus.

Tačiau kartais ja apsiriboti neįmanoma, nes galbūt atkreipėte dėmesį, kad nepasiūlau paaiškinimo, kaip vertinti tuos, kurie mums nepatinka, bet elgiasi panašiai. Kas jie mums – draugai ar priešai? O gal dar kas nors? Tokiais atvejais nėra lengvo atsakymo, turime apsibrėžti, kas mes esame, nesinaudodami kitais kaip atskaitos tašku.

Kai bandau sau atsakyti, ką man reiškia būti lietuviu pagal teigiamos tapatybės apibrėžimą, turiu pripažinti, kad tai padaryti labai sunku. Man lengva pasakyti, kodėl aš nesu lenkas, vokietis ar rusas. Tačiau pažiūrėjęs dokumentinę laidą „Farai“ niekaip nesugalvoju, kaip galėčiau apibūdinti lietuvio tapatybę, kad į ją būtų galima įtraukti tos laidos herojus. Mano draugo, tikro baltarusio, sugalvotas sprendimas tapatybės pavadinimą papildyti vienu žodeliu, pavyzdžiui, „tikras“ ar „geras“, irgi neatrodo tinkamas – tokios idėjos skamba labai grėsmingai ir primena juodžiausius XX amžiaus istorijos puslapius. Sunku apibūdinti lietuvių tapatybę, nors egzistuoja didžiulė sistema jai kurti: knygynų lentynos lūžta nuo istorijos knygų, vaikai mokykloje 12 metų skaito vadovėlius ir lietuvių autorių kūrinius, deklamuoja eilėraščius ir varto žemėlapius tam, kad pasijustų valstybei lojaliais lietuviais ir jų pilietybė jiems būtų svarbi.

Tačiau europiečių tapatybę apibūdinti dar sunkiau. Tarp 1992-ųjų ir 2008 metų gyvenome Europoje, kurioje nebuvo teigiamai apibrėžtos tapatybės poreikio. Juk gyvenome sąjungoje, kurioje mėgome vieni kitus ir elgėmės panašiai arba bent jau manėme taip besielgiantys.

Pagrindinis vieningos Europos pažadas nebuvo grįstas romantiškomis istorijomis apie didvyrių paaukotas gyvybes už laisvę, kuriomis grindžiama tautinė tapatybė. ES pažadas – konvergencija.

1992 metais Mastrichto sutartimi gimusi Europos Sąjunga (ES) pasiūlė sprendimą į bendrą politinę sistemą integruoti vieningą Vokietiją ir pokomunistinę Europą. Pagrindinis vieningos Europos pažadas nebuvo grįstas romantiškomis istorijomis apie didvyrių paaukotas gyvybes už laisvę, kuriomis grindžiama tautinė tapatybė. ES pažadas – konvergencija. Idėja buvo tokia, kad remiant ES pinigais ir Bendrijai verčiant mus vykdyti reformas gyvenimo kokybė visoje sąjungoje supanašės. Ir iš tikrųjų iki 2008-ųjų sparčiai vijomės ES šalių ekonomikos vidurkį, o visa ES irgi stiprėjo. Visi buvo laimingi, o kai visiems sekasi, lengva būti drauge.

Tačiau po 2008 metų konvergencijos pažadas, akivaizdu, nebegali būti ES pagrindas. Ekonomikos augimo rodikliai rodo, kad kol Lietuvos ekonomika auga (o ji neauga daug greičiau nei kitų šalių), skirtumas tarp valstybių nekinta. Daugumai mūsų būti turtingais europiečiais Lietuvoje, deja, neįmanoma, tokie galime tapti tik emigracijoje. Kita vertus, britai ar švedai kartkartėmis susimąsto, ar būti europiečiu nereiškia būti šiek tiek skurdesniu britu ar švedu?

Gyvename epochoje, kurioje ES atsiduria kampe, tarsi boksininkas, besidengiantis nuo stiprių nacionalinių interesų smūgių. Tik laiko klausimas, kada kas nors baigs nokautu, kuris Lietuvai būtų ypač nesaldus. Atsakymas, kokia yra teigiama tapatybė, kuri leistų boksininkui atsitiesti, nebus sugalvotas Briuselyje arba Vilniuje, Gedimino pr. 11, – tai mūsų darbas. Karinių pratybų „Zapad-2017“ triukšmo fone linkiu visiems pagalvoti šiuo klausimu – tai jau būtų labai gera pradžia.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"