Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Trys mitai apie vartojimą

 
2017 11 30 6:00

Kuriame vakarėlyje dalyvavote praeitą savaitę – juodojo penktadienio pirkinių maratone ar vadinamajame nepirkimo dienos šeštadienyje? Penktadienio šventės organizatoriai viliojo akcijomis. Nepirkimo dienos entuziastai siūlė 24 valandas nieko nepirkti ir susimąstyti apie tai, kad sprendimus dėl vartojimo priimame ne laisva valia, o paveikti milžiniškų korporacijų įtakos, jos yra kaltos ir dėl aplinkos taršos, ir dėl besivystančių šalių gyventojų išnaudojimo.

Ekonomikos reiškiniai yra sudėtingi, kompleksiniai, bet jie visuomet yra žmonių veiklos ir bendradarbiavimo rezultatas.

Abi idėjos atspindi du populiarius ekonomikos mitus – vartojimas skatina ekonomikos augimą ir vartojimas yra dirbtinai sukurtas visuomenės kontrolės įrankis. Tokių ekonominių stereotipų visuomenėje yra ir daugiau, jie įsišakniję mūsų kasdienybėje ir beveik tapę neabejotinomis tiesomis, todėl verti atidesnio žvilgsnio.

Ar tikrai vartojimas skatina ekonomikos klestėjimą? Kad vartojimas skatina ekonomikos augimą, mano ne tik suaugusieji. Šiam teiginiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto apklausos duomenimis, pritaria ir 60 proc. paauglių. Atrodytų, logiška – kam nors, pavyzdžiui, reikia Kalėdų eglės, ir jis pasirengęs už ją sumokėti, todėl atsiranda norinčiųjų auginti tas egles ir jas pardavinėti. Už gautus pinigus eglių augintojas Kalėdoms perka kalakutą, kalakutų augintojas uždirbTus pinigus gali skirti kitoms prekėms. Taip užsisuka ekonomikos ratas, žmonės turi darbo ir pajamų.

Ar galima teigti, kad dėl kalėdinės pirkimo karštligės ekonomika klesti? Ne, nes tiesiog išleidžiame tai, ką sutaupėme mažiau pirkdami lapkritį, todėl daugiau galėjome išleisti prieš šventes. Ekonomiką paskatino ne vartojimas, o vartojimo atidėjimas ir taupymas.

O kaip yra eglių ir kalakutų augintojų atžvilgiu – juk Kalėdos jiems tikrai atneša daugiau pajamų? Taip, bet tam, kad jų gautų, jie visus metus turėjo investuoti – pirkti, sodinti ir prižiūrėti egles, auginti kalakutus. Nebūtų šių investicijų, nebūtų ir pajamų per šventes.

Vartojimas savaime nedaro mūsų turtingesnių. Šventinis pirkimas nepakeičia metinės ekonomikos augimo statistikos – mažiau vartojome prieš šventes, daugiau – švenčių metu ir vėl mažiau – po švenčių. Galutinis rezultatas tas pats.

Geriau gyvename ne todėl, kad daugiau išleidžiame, ir dėl to visi turi daugiau pajamų. Geriau gyvename, nes sutaupome ir investuojame, o tai leidžia gauti didesnę grąžą ateityje.

Ar vartojimas yra visuomenės kontrolės įrankis?

Korporacijos, reklama, socialinės normos – visa tai sukurta tam, kad žmogus būtų įtrauktas į užburtą vartojimo ratą. „Dirbame tam, kad vartotume, vartojame tam, kad reikėtų gaminti“, – išnaudotojišką verslininkų, pardavėjų ir bankų sąmokslą atskleidžia vartotojų visuomenės kritikai. Mitas paremtas įsitikinimu, kad žmonės nėra laisvi ir protingi. Jie negeba nuspręsti, ko, kiek vartoti ar vartojimą minimizuoti. Aplinka ir reklama daro įtaką pasirinkimui, bet jau vien tai, jog atsiranda žmonių, mininčių vadinamąją nepirkimo dieną, – puikus įrodymas, kad sprendžia pats žmogus, o ne korporacija.

Jūsų poreikiai nėra kieno nors sąmoningai užprogramuoti, taip pat kaip ir materializmas nėra šių laikų rykštė. Visais laikais žmonės sprendė, ką laikyti vertybe, o ką galima įkainoti pinigais. Visada bus norinčių ką nors įsiūlyti ir visada žmogus pats spręs, ar priimti pasiūlymą. Jei Kalėdų dvasią į namus parsineši pilno maišo dovanų pavidalu – puiku. Jeigu jos ieškai buvime su artimaisiais – tai taip pat tik tavo pasirinkimas.

Ar tikrai nedarome įtakos ekonomikos reiškiniams? Kainos kyla ir krinta, vyksta ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai, vienos įmonės klesti, kitos bankrutuoja. Įprasta manyti, kad šie dalykai vyksta cikliškai, tarsi savaime. Ekonomikos pokyčius lyginame su gamtos reiškiniais – kaip po žiemos ateina pavasaris, taip ir po klestėjimo ateina nuosmukis.

Taip paprasta paaiškinti sudėtingus reiškinius ir nusikratyti atsakomybės, tačiau tai nėra tikslu. Socialiniai mokslai nuo gamtos mokslų ir skiriasi tuo, kad socialinėje erdvėje veikia realūs žmonės, o gamtoje veikia dėsniai. Žmonės veikia laisvai, todėl jų elgsenos modelius sunku apibendrinti ir prognozuoti, gamtos reiškiniai vyksta dėsningai, todėl juos galima išreikšti kiekybiškai.

Kalėdų eglių pardavėjai kainas pakelia todėl, kad yra pirkėjų, kurie tą kainą sumoka. Kalakutų augintojai klesti, o, pavyzdžiui, žąsų – bankrutuoja, nes žmonės perka daugiau kalakutų ir mažiau žąsų. Tiek vartotojai, tiek gamintojai sprendimus priima atsižvelgdami ne tik į norus ir galimybes, bet ir į aplinką – nuo mokesčių iki madų.

Ekonomikos reiškiniai yra sudėtingi, kompleksiniai, bet jie visuomet yra žmonių veiklos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ne abstrakti valdžia ar mistinė visuomenė yra atsakinga už socialines problemas. Būti atsakingi ir keisti padėtį galime mes patys.

Įprasta piktintis ir kaltinti verslininkus, kad knygynų lentynose kulinarijos knygų daugiau nei filosofijos veikalų. Bet verslininkai tik tenkina pirkėjų poreikius. Kol daugiau žmonių norės skaityti receptus, tol to noro atspindį matysime parduotuvės lentynoje. Noras suprasti reikalauja pastangų. Supratimas nesuteikia paprastų, visuomet galiojančių atsakymų.

Ugdyti kritinį mąstymą apie socialines problemas būtina dar mokyklose, ypač aukštesnėse klasėse, kai visuomenės aktualijos tampa asmeniškai svarbios. Nagrinėti skirtingus požiūrius apie vartotojiškumą, asmeninį santykį su šiuo reiškiniu yra gerokai prasmingiau, nei išmokti vartojimo apibrėžimą.

Marija Vyšniauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"