Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Trupinėlio istorija

 
2017 08 19 6:00

ėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duonos ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. Iš Evangelijos pagal Matą

Evangelijos pasakojimas vyksta nebe žydų, o pagonių aplinkoje, kuri buvo laikoma netgi priešo teritorija. Jėzus keliauja ir skelbia Dievo Karalystę pranokdamas vienos tautos ar šalies ribas, drąsiai peržengdamas bet kokią žmones skiriančią ribą. Taip, kaip šiandien krikščionių misionieriai išsisklaidę visose tautose, o Bažnyčia nesiliauja skleidusi taikos tarp tautų. Beje, lygiai prieš 55 metus, rugpjūčio 20 dieną, Šeduvoje miręs palaimintasis kankinys vyskupas Teofilius Matulionis taip pat buvo uolus misionierius, priklausė tiems didiesiems krikščionims, kurie nešė Jėzaus vardą ir gyveno nuolatinėje kelionėje. Jis buvo taip pat taikos nešėjas, savo pavyzdžiu mokęs atleisti priešams ir kantriai laukti reikiamo laiko. Jėzus peržengė visas ribas, teritorijas, sienas, kurios suskirsto žmones į vertus ar nevertus Dievo Karalystės. Jis žengė pirmyn trokšdamas išganyti sielą. Jėzaus Dvasios kupinas T. Matulionis buvo nesustabdomas misionierius, nuo misijų jo negalėjo atbaidyti jokie sunkumai ar pavojingos gyvenimo sąlygos. Sutrukdytas vykti dirbti į Rusiją jis organizavo pagalbą Rusijos tikintiesiems, leido maldos paveikslėlius misijų darbui sustiprinti. Netgi paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru popiežiui Pijui XII jis rašė, kad yra pasiruošęs kiekvieną akmenėlį išjudinti, kad tik uždegtų misijų liepsnelę žmonių širdyse. Kai mums trūksta liepsnos, kai esame nedrąsūs eiti pirmyn, kai stinga ryžto liudyti Jėzų – prisiminkime palaimintąjį Teofilių, pasinaudokime jo užtarimo pagalba.

Toliau grįžkime prie Jėzaus ir moters įdomaus pokalbio. Pokalbis iš tiesų keistas ir mūsų ausiai neįprastas. Galėtume net prikaišioti Jėzui gražių kalbėjimo manierų stoką. Tačiau atsiminkime, kad mus nuo šio teksto skiria beveik 2000 metų ir skirtingos kultūrinės aplinkybės. Tačiau nuostabu, kad veikiant Šventajai Dvasiai šis žodis yra gyvas ir galima pajusti Jėzaus meilę šiame susitikime bei perkelti, aktualizuoti žodį savo gyvenime. Pirmiausia čia galime atrasti Jėzaus nuostabą, sukeltą moters tikėjimo. Tai vienintelė vieta Naujajame Testamente, kur Jėzus susižavi tikėjimu ir pavadina jį didžiu. Argi tai ne akibrokštas išrinktosios tautos, kuri skelbėsi esanti tikrojo tikėjimo tauta, atstovams? Pagonė moteris sužavėjo Jėzų savo tikėjimo didingumu, Dievo Sūnų sužavėjo ne puošnioji Jeruzalės šventykla, ne melodingosios giesmės ar kvapnios atnašos, bet paprastos pagonės moters tikėjimas, atsiskleidęs jai išpažįstant, kad Jėzus yra Mesijas, jį pagarbinant ir atkakliai prašant išlaisvinti dukrą iš demonų kankinimų.

Jėzus, žavėdamasis moters tikėjimo atkaklumu, išbando ją tyla ir simboline kalba apie šunyčius, tuo parodydamas, kad ir mūsų gyvenime pasitaikantys Dievo tyla ir nesusipratimai yra skirti tikėjimui auginti, bręsti. Pamėginkime įsivaizduoti tuos šunyčius, lakstančius aplink vaikų stalą, vizginančius uodegas ir vis prašančius duoti valgyti. Tokį vaizdą turbūt ne vienas esame matę ir patys patyrę, kaip šunyčiai moka prašyti kąsnelio valgio – ypač skanaus, nuo šeimininko stalo. Su kokiu apetitu jie griebia trupinėlius ir džiaugiasi tapę puotos dalyviais. Šie evangeliniai šunyčiai yra puikus pavyzdys, su kokiu alkiu ir troškimu galime artėti prie Dievo. Prie Viešpaties einame ne todėl, kad gautume ką nors geresnio, skanesnio ar gausesnio, o todėl, kad gautume iš šeimininko rankos, nuo jo pilnatvės stalo. Ir kokia nepaprasta laimė aplanko širdį gavus trupinėlį dangaus, trupinėlį dieviškosios meilės! Ir tai yra didžioji tikėjimo dovana, kurią matydamas žmoguje Viešpats žavisi mumis. Ši Evangelija labai gražiai veda ir išryškina pasikeitimą nuo trupinėlio didžio tikėjimo link.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"