Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tos ir kitos avys

 
2018 04 21 6:00

Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti.

Iš Evangelijos pagal Joną

Kad Jėzus Evangelijoje pavadinamas (ar pasivadina) geruoju ganytoju, žinoma, visiems atrodo ir gražu, ir miela, ir teisinga. Piemenimis, ištikimais kaimenės ganytojais Senajame Testamente nesyk tituluojami karaliai. Antikos literatūroje ir meno kūriniuose taip pat išnirdavo jauno, išvaizdaus piemens figūra. Galbūt tais abiem keliais šis puikus įvaizdis ir pasiekė Evangeliją pagal Joną. Pagaliau, kam jis labiau pritiktų, jei ne Jėzui, žmonių mylėtojui ir gelbėtojui? Bene keturis šimtmečius Bažnyčioje tarp visų kitų Jėzaus titulų ir atvaizdų šis buvęs pats brangiausias, mėgstamiausias. Ir jis laikėsi savo aukštumose tol, kol Bažnyčios vadovams labiau parūpo valdžia, jėga, autoritetas, o ne vaikščiojimas su kaimene.

Čia galėtų ir baigtis pamokslas, skirtas Gerojo ganytojo sekmadieniui. Dar sykį iš Evangelijos puslapių gauname švytintį savo Viešpaties paveikslą. Gerasis, rūpestingasis, labiausiai atsidavęs ir mylintis, guldantis savo gyvybę – šie apibūdinimai mūsų mintyse ir žodžiuose neatskiriami nuo Jėzaus asmens. Laikyti tiesos ir šviesos triumfu, kad mūsų laikais vis rečiau minimas rūstus, baugus, grėsmingas Dievas teisėjas? Na, taip, ne per seniausiai buvo laikai, – prisimenu juos, – kai ėmus visa burna čiulbėti apie beribį Dievo gailestingumą ir nesąlygišką meilę, dalis klausytojų raukydavosi, laidydavo replikas. Dabar dieviškojo gailestingumo idėja kabinama ant sienų, nešama į gatves, jai skiriami suvažiavimai, savaitiniai atlaidai, kongresai. Valio! Išsiaiškinome, turbūt ne be Šventosios Dvasios pagalbos, kas yra kas. Dabar su lazda neišmuši įsitikinimo, kad mūsų Viešpats tik toks: švelnus, maloningas, viską priimantis ir viską atleidžiantis.

Bet tikroji gerojo ganytojo valanda, ano patrauklaus vardo išbandymas ateina kitaip ir gana netikėtai. Ta pati Evangelija pagal Joną yra pranešusi, kad Jėzus visais savo turtais dalijasi su mumis, savo Bažnyčia. Taigi pasidalijęs jis ir gerojo ganytojo vaidmeniu. Kitaip tariant, Jėzaus žemiškoji misija perėjusi į krikščionių rankas. Dar labiau gerojo ganytojo pašaukimą atspindi tie, kurie Bažnyčioje imasi kunigų tarnystės. Mes ganytojais pratę vadinti tik vyskupus, bet šiaip lotyniškas žodis pastor (piemuo) daugelyje kalbų taikomas kiekvienam kunigui. Dėl to Gerojo ganytojo sekmadienį raginama melstis už kunigus ir prašyti naujų dvasinių pašaukimų. Visai suprantama, jog sužėrus Jėzaus pusėn tiek gražiausių epitetų, vėliau pasaulis laukia, tikisi jų įkūnijimo Bažnyčios veiksmuose.

Bepigu būtų dvasininkijos atstovams dabar puikuotis, mėgautis iš Jėzaus paveldėtu titulu, jeigu tai būtų nelyg koks ordinas ar kryžius ant krūtinės, speciali uniforma ir daugiau nieko. Bet laukiama iš savo žemiškų ganytojų „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“, tariant apaštalo Pauliaus žodžiais. Ir ne tik švenčių progomis, ant scenos ar iš sakyklos. Popiežius Pranciškus savo pontifikato pradžioje palinkėjo visiems ganytojams „kvepėti avimis“.

O kas tada, kai šis kvapas dingsta, kai atsiranda kiti kvapai ir kvapeliai, kitoks nusistatymas? Pasipiktinti ir dumti lauk iš tokios draugijos? Kunigai ir vyskupai irgi žmonės – skubame priminti sau ir kitiems. Todėl prie altoriaus ir pasitaiko garbėtroškų, savanaudžių, tinginių, girtuoklių, liežuvautojų ir t. t. Antai popiežius šiomis dienomis garsiai ir emocingai atsiprašinėjo Čilės katalikų, kad suklydo gindamas vietos vyskupą, kuris, kaip paaiškėjo, iš tiesų dangstė nusikaltusius kunigus.

Nieko kita ir nebus tęsiantis gerojo ganytojo kelionei per pasaulį. Visas grožybes ir malonybes, susakytas Jėzaus adresu, pasaulis ir toliau norės tikrinti pagal tai, ką mato, girdi, užuodžia Bažnyčioje. Dėl to ir toliau raudonuosime patys, versime raudonuoti kitus, atsiprašinėsime, žadėsime taisytis. Paskui – vėl viskas iš naujo.

Atleidimas ir meilė privalo šitaip kalbėti. Duoti viltį kitoms avims. Galiausiai iš visų jų suburti vieną šventą kaimenę.

Vyskupai, kunigai, vienuoliai, taigi – pagrindiniai veikėjai Bažnyčioje, irgi nebus niekas kita, tik žmonės, nuodėmingi ir mirtingi. Kai jie klumpa ir klysta, nutolsta nuo Jėzaus pavyzdžio, tinka darsyk atsiversti Evangeliją pagal Joną. „Ir kitų avių dar turiu,“ – pareiškia gerasis ganytojas. Atleidimas ir meilė privalo šitaip kalbėti. Duoti viltį kitoms avims. Galiausiai iš visų jų suburti vieną šventą kaimenę. Tai įmanoma dėl Jėzaus ir kiekvieno gerojo ganytojo kantrumo, savęs netaupymo, drąsos leistis į nežinomus pavojingus kelius, nuotykius, neprognozuojamą ateitį.

Julius Sasnauskas – kunigas pranciškonas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"