Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tikroji šviesa

 

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią!“, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“ Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“ Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. Iš Evangelijos pagal Joną

Šventasis Jonas Krikštytojas, greta Mergelės Marijos, yra vienas pagrindinių advento veikėjų. Jonas mums rodo pavyzdį, kokie turime tapti, kad pasiruoštume priimti į savo širdis gimsiantį Dievą. Pasak Evangelijos, Jonas atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą. Taigi Jonas Krikštytojas nebuvo vien asketas, apsitaisęs kupranugarių vilnomis, ekscentriškas keistuolis, gyvenantis dykumoje. Evangelistas Jonas jį pristato kaip Dievo siųstą žmogų, o Jėzus truputėlį vėliau pavadins jį „degančiu ir šviečiančiu žiburiu“, kuris liudys ateinančią tikrąją Šviesą.

Kas yra tas „Dievo siųstas žmogus“ ir kokia jo misija? Jau pats Jono gimimas buvo paženklintas ypatingu Dievo veikimu. Jis gimsta nevaisingų ir sulaukusių žilos senatvės Zacharijo ir Elzbietos šeimoje. Pats Dievas jam suteikia vardą Jonas, hebrajiškai Yochanan („Dievas yra didis“). Dievas jam skiria labai svarbią misiją: būti ateinančio Išganytojo ženklu, liudytoju. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.

Šviesa yra labai svarbi tiek gamtos, tiek žmogaus gyvenime. Šviesos padeda matyti ir pažinti mus supantį pasaulį. Šviesa leidžia mums pamatyti daiktus tokius, kokie jie yra. Be šviesos nėra nei spalvų, nei grožio, nei apskritai jokios gyvybės. Juk pirmieji Dievo, kuriančio pasaulį, žodžiai buvo: „Tebūnie šviesa.“ Taigi šviesa yra pirmasis Dievo kūrinys, pirmasis Jo ištartas Žodis.

Tačiau Dievas yra ne tik šviesos šaltinis, bet ir pati Šviesa. Šviesa, kuri įveikia pasaulio tamsą ir parodo žmogaus gyvenimui tikrąją kryptį. Jau pranašas Izaijas skelbė Dievą, kuris ateis kaip „šviesa tautoms“: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito!.. Tavo Dievas – tavo spindesys. Tavo saulė niekada nebenusileis, tavo mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa.“ Pats Jėzus sulygina save su šia šviesa, ateinančia iš Dievo Tėvo, kad nukreiptų žmogaus žingsnius į gyvenimą: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje.“ Tačiau antgamtinė šviesa matoma tik tikėjimo akimis, todėl reikia šviesos liudytojo, kuris įvesdintų kitus į Dievo pažinimą, atpažinimą ir pripažinimą.

Iš tiesų, joks žmogus neturi savyje tiek šviesos, kad pats vienas pajėgtų išeiti iš tamsos, kurioje klaidžiodamas apgraibomis bando spręsti esminius gyvenimo prasmės, galutinio tikslo klausimus. Tik Dievo šviesa pajėgi išsklaidyti žmogaus tamsą ir apreikšti gyvenimo tiesą, nes tik Dieve žmogus gali atrasti tikrą gyvenimą, tikrąją laisvę. Nelengva žmogui prisipažinti esant aklam, bet kaip tik tas, kuris pripažįsta save dvasios neregiu, Dievo dėka gali praregėti ir matyti. Pamatydamas Dievo šviesą, regintysis pats tampa šviesus ir pajėgus nešti šviesą kitiems. Toks šviesos nešėjas bei skelbėjas ir buvo Jonas Krikštytojas.

Pats Jonas į jam pateiktą tapatybės klausimą „Kas tu esi?“ atsako: aš – ne Mesijas, ne Elijas ir ne pranašas. Taip jis nurodo savo ypatingą santykį su Jėzumi ir savo misiją sulig evangelisto Jono žodžiais: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Kur jis liudija? Tyruose! Aš – tyruose šaukiančiojo balsas. Taigi Jonas yra balsas dykumoje, skelbiantis žmonėms apie ateinančią į šį pasaulį tikrąją Šviesą. Kur ir kokia tai dykuma?

Ji ne vien Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. Jis šaukia taip pat žmonių širdžių dykumoje. Ši dykuma – tai pašliję ar nutrūkę žmonių santykiai, vienatvės spengianti tyla, abejingumo ir nejautros kaitra. Tyrai yra ir ten, kur, žmonėms šaukiantis pagalbos, visi apsimeta, jog negirdi, ir kur niekas neateina į pagalbą. Tai vieta, kur niekas nenori dalytis su kitu nei savo džiaugsmu, nei skausmu. Kiekvienas iš mūsų turime savyje didesnę ar mažesnę dykvietę. Mūsų širdis, nemaitinama dvasiniu maistu, gana greit gali virsti bejausmiškumo plyne, abejingumo smėlynais. Kodėl žmonės nesiliauja nuolat kažką veikę, nė minutės neišjungia radijo imtuvo, televizoriaus ar telefono? Jie baiminasi aptikti savyje dykumą, tuštumos ir nykumo prarają. Giliau pažvelgę į save pamatytume, jog daug dalykų darome tik todėl, kad neliktume vieni su savo tuštuma, su šia karčia vienatvės realybe. Televizorius, mobilieji telefonai, kompiuteris tik nesėkmingai bando užpildyti tą mūsų tuštumą. Tačiau kuo sparčiau plėtojamos komunikacijos priemonių technologijos, tuo labiau nyksta mūsų žmogiškasis bendravimas. Nebeturime laiko vienas kitam.

Šiuose žmonių širdžių tyruose staiga nuskamba Jono balsas: Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate. Jis yra tas, kurio jūs ieškote, ir net jei daug apie Jį žinote, Jis tas, kurio jūs dar asmeniškai nesutikote. Ar išdrįsime atverti savo širdies duris ir priimti į savo gyvenimą tikrąją Šviesą, kuri mūsų širdies dykvietę pavers žydinčiu sodu?

Kazimieras Milaševičius OSB yra kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"