Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tarp didžiųjų žaidėjų

 
2018 04 06 6:00

Baltijos šalių prezidentų vizitas į Vašingtoną ir susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu yra dar vienas svarbus momentas mūsų trijų valstybių istorijoje. Kai mūsų rytinė kaimynė Rusija sąmoningai pasirinko atviros konfrontacijos su demokratiniu pasauliu kelią, ryšiai su galingiausia demokratine valstybe mums tapo tiesiog gyvybiškai svarbūs. Pasikeitus Baltųjų rūmų šeimininkui, kilo įvairiausių būgštavimų, nes rinkimų kampanijos metu D.Trumpas prišnekėjo ir daug dalykų, kurie mums kėlė nerimą.

Būgštavimų tarsi ir mažėja, nes išvadas turime daryti ne pagal kalbas, o pagal darbus. Jų padaryta išties nemažai, todėl mūsų saugumo jausmas tampa stipresnis. Vis dėlto visi puikiai suprantame, kad tolesnė mūsų saugumo raida priklausys nuo to, kaip klostysis santykiai tarp didžiųjų žaidėjų, o pirmiausia – tarp Amerikos ir Rusijos.

Pradėkime nuo Rusijos, nes būtent jos veiksmai pakeitė per ilgus dešimtmečius susiklosčiusią saugumo situaciją Europoje. Čia pirmiausia reikia pripažinti faktą, kad dabartinė Rusijos valdžia niekada negrįš į tuos laikus, kai ji bent formaliai laikėsi tarptautinio elgesio normų. Ta riba galėtų būti 2007 metai, kai Vladimiras Putinas pasakė savo garsiąją kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje. Gruzijos užpuolimas 2008 metais buvo pirmasis naujosios Kremliaus politikos praktinis patvirtinimas.

Sunku prognozuoti, kaip bus toliau, bet atrodo, kad demokratinio pasaulio elitas ima pavargti nuo to, kaip griaunamos tarptautinio elgesio taisyklės.

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kodėl Maskva stojo į konfrontacijos kelią. Lyderiams tada galėjo apsukti galvą augančios naftos kainos. Kitas veiksnys – Sovietų Sąjungos galybės ilgesys.

Dar vienas veiksnys yra tai, kad konfrontacija su demokratiniu pasauliu rytinės kaimynės valdžia sprendžia savo legitimumo problemą. Rusai vėl pasijuto gyvenantys didžioje valstybėje, kuri vėl tapo svarbi, o gal ir viena svarbiausių pasaulinės politikos žaidėjų. Tai, kad Rusijos ekonomika nesudaro nė dviejų procentų pasaulio ekonomikos, lieka nustumta tolyn, užgožta vadinamųjų geopolitinių laimėjimų.

Tačiau blaiviai įsižiūrėjus, tie laimėjimai yra abejotini. Ukrainoje pirminis planas – atplėšti aštuonias sritis – nepavyko, Donbasas kaip ir kybo – atiduoti ukrainiečiams negalima, o patiems pasiimti vargu ar reikia. Dar labiau abejotini „laimėjimai“ Sirijoje – rusų kariuomenė jau tris kartus oficialiai išvesta iš šios šalies, tačiau realiai dalyvauja karo veiksmuose, nors to dalyvavimo nauda abejoja net rusų karo analitikai. Tai, kad avantiūros Ukrainoje ir Sirijoje jau neduoda vidaus politikos dividendų, liudija ir kovo 1 dieną Federaliniam Susirinkimui perskaitytas V. Putino metinis pranešimas. Jame svarbiausia buvo parodyti, kaip Rusija yra pajėgi sunaikinti Ameriką, kuri, aišku, užpuls pirmoji, tačiau gaus žiaurų atsakomąjį smūgį. Salėje susirinkę politinio elito nariai atsistoję džiaugsmingai plojo, klausydami pasakojimo, kaip visi žus branduoliniame kare.

Kremlius sąmoningai kuria mitą apie Rusiją kaip apsuptą tvirtovę, kurią labiausiai puola Amerika, bet pastarajai ji – ne pati svarbiausia šalis. Taip, sovietinėje epochoje šios šalys buvo svarbiausios pasaulio galybės, o rusams ir dabar atrodo, kad jie prilygsta savo amžiniems oponentams amerikiečiams. Tačiau Amerikai dabar nepalyginti svarbesni santykiai su Kinija ar Europos Sąjunga. Skirtingai nei dabartinis Rusijos elitas, Kinijos elitas niekur neskuba ir planuoja savo veiklą dešimtmečiais. Kinai nesigriebia „langų daužymo“ politikos, bet kantriai ir su mandagia šypsena plečia savo ekonominę ekspansiją. Ne ginklu, o pinigais (investicijomis).

Būtent Kinija yra auganti galybė, metanti iššūkį Amerikos galybei. Jeigu ne V. Putino veiksmai, Rusija Ameriką domintų tik kaip vieta investuoti ir rinka jos prekėms. Deja, Kremlius pasiekė tai, kad Amerikai ši šalis dabar rūpi pirmiausia kaip grėsmė jos ūkiui ir politinei sistemai. Šiuo klausimu Kremlius pasiekė neįmanomą dalyką – jis suvienijo respublikonus ir demokratus, kurie dabar Rusiją vienodai traktuoja kaip grėsmę.

Šiame susivienijime tarsi skyrium stovi D. Trumpas. Apžvalgininkai seniai pažymėjo, kad Amerikos prezidentas niekada nėra kritiškai kalbėjęs apie V. Putiną. D. Trumpo priešininkai tai aiškina tuo, kad rusai turi kompromituojančios medžiagos apie jį. Nuosaikesni komentatoriai tai aiškina D.Trumpo, kaip verslininko, mąstymu – viešai nekritikuoti partnerio, kad būsimas verslo sandoris būtų sėkmingesnis.

Tačiau D. Trumpas ant kupros nešiojasi kaltinimus, kad rusai padėjo jam laimėti rinkimus. Kad buvo kišamasi į Amerikos prezidento rinkimus, jau pripažįsta ir pats D. Trumpas, tik jis čia pat pabrėžia, jog tas kišimasis nepadėjo jam laimėti. Paradoksas, bet tie kaltinimai D. Trumpui daro jį labiau antirusišką, nes verčia darbais įrodinėti, kad jis neprorusiškas.

Sunku prognozuoti, kaip bus toliau, bet atrodo, kad demokratinio pasaulio elitas ima pavargti nuo to, kaip griaunamos tarptautinio elgesio taisyklės. Rusijos vidaus gyvenime taisyklės neveikia jau seniai – nėra apsaugotos nei asmens laisvė, nei privati nuosavybė, o dabar žaidimas be taisyklių perkeltas ir į pasaulinę politiką.

Cheminio ginklo panaudojimas mažame Anglijos miestelyje Solsberyje galbūt bus tas lūžio taškas, po kurio Vakarų elitas imsis rimtų atsakomųjų priemonių? Tačiau kokios tos priemonės turėtų būti? Ar ekonominės sankcijos suveiks? Juk ekonominės būklės pablogėjimas Maskvai nėra pavojingas, o tikras badas Rusijai tikrai negresia.

Aišku tik tiek, kad hibridinis karas su Vakarais Kremliui yra tiesiog gyvybiškai būtinas, todėl turime būti visada jam pasirengę.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"