Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Taip emigruoja socialinis dialogas

 
2018 01 20 6:00

Milijonas darbuotojų pasirengę neterminuotam streikui. Reikalavimai darbdaviams: 6 proc. padidinti darbo užmokestį, suteikti darbuotojams teisę laikinai, dvejiems metams, pereiti nuo 35 prie 28 valandų darbo savaitės vaikams bei senyviems giminaičiams prižiūrėti. Be to, reikalaujama, kad dėl trumpesnio darbo laiko prarastą atlyginimą darbdaviai iš dalies kompensuotų.

Ne, čia ne apie Lietuvą, nors abu reikalavimai aktualūs ir mūsų šalyje. Čia apie 2018-ųjų pradžios Vokietiją, kurioje viena iš stipriausių Europoje profesinių sąjungų, atstovaujanti milijonams darbuotojų metalo ir elektronikos įmonėse, sausį surengė įspėjamųjų streikų bangą. Jeigu nepavyks susitarti su darbdaviais, grasinama neterminuotu visuotiniu streiku.

Emigruoja ne tik Lietuvos žmonės, kartu su jais – ir socialinis dialogas. Taip emigruoja streikai ir protestai.

Reikalavimas sudaryti galimybes derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą Europoje skamba vis garsiau, jis tampa lygiavertis reikalavimui didinti atlyginimus. Tokia tendencija yra Vakaruose, aukšto gyvenimo lygio valstybėse. O kokia reali situacija Lietuvoje?

Peržiūrėjus oficialią streikų Lietuvoje statistiką, peršasi išvada, kad Lietuva – kantri šalis. Arba beveik idealių darbo santykių rojus. Čia streikai reti, o jeigu jie ir vyksta, dažniausiai viešajame sektoriuje: streikuoja policininkai, mokytojai, medikai.

Natūralu, kad pagrindinis streikuojančiųjų reikalavimas minimalių atlyginimų šalyje – didinti atlyginimus. Pastarasis oficialus reikšmingesnis streikas Lietuvoje – švietimo darbuotojų įspėjamasis streikas, vykęs 2016-ųjų pradžioje, kai po kelias valandas streikavo daugiau kaip 6 tūkst. mokytojų.

Maža to, šalyje beveik kiekvienas didesnis protestas palydimas politinės „premier lygos“ vadovų kaltinimais, kad socialinius neramumus organizavo priešiškos Lietuvai jėgos arba konkuruojančios partijos. Jei tokia tonacija socialinį dialogą su darbuotojais vykdo didžiausia darbdavė – valstybė, kas vyksta privačiame sektoriuje?

Nors Lietuvoje minimali mėnesinė alga (MMA) padidinta iki 400 eurų, šiandien pagal šį rodiklį visoje ES lenkiame tik Bulgariją. Deja, Rumunija mus aplenkė. Ir kai teigiama, kad Lietuvoje MMA turi sudaryti ne mažiau kaip 45 proc. ir ne daugiau kaip 50 proc. vidutinio statistinio darbo užmokesčio, aš sakau: „Mieli ponai, gal lygiuojamės į socialiai jautriausias valstybes ir vyriausybes, kurios deklaruoja, kad MMA turi sudaryti 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio.“

Pagal naująjį Darbo kodeksą, MMA galima mokėti tik nekvalifikuotiems darbuotojams. „Sodros“ duomenimis, praėjusių metų viduryje žmonių, kurių visas gaunamas užmokestis neviršijo MMA, buvo per 207 tūkstančius. Kas penktas dirbantis žmogus – nekvalifikuotas?

Paradoksas, bet būtent iš „premier lygos“ tribūnų praėjusiais metais skambėjo džiaugsmingi pranešimai, kad „naujasis Darbo kodeksas daugeliu atvejų gerina darbuotojų padėtį, suteikia daugiau aiškumo, daugiau galimybių bendrauti su darbdaviu kaip su lygiaverčiu partneriu“.

Ar tik ne dėl tos „lygiavertės partnerystės“, vienos iš priežasčių, šalies oro uostuose kasdien rikiuojasi šimtai lagaminų? Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais iš mūsų šalies emigravo per 57 tūkst. gyventojų. Beveik 7 tūkst. daugiau nei 2016 metais.

Taip emigruoja ne tik Lietuvos žmonės, kartu su jais – ir socialinis dialogas. Taip emigruoja streikai ir protestai. Stebėjau, kaip sunkiai socialinio dialogo su Vyriausybe siekė jaunieji medikai, sausio pradžioje surengę protesto akciją dėl menkų atlyginimų. Dalyvavau šioje jaunų, išsilavinusių, talentingų žmonių protesto akcijoje, nes man rūpi ir jų gyvenimas, ir kas gydys Lietuvos žmones netolimoje ateityje.

Teoriškai naujasis Darbo kodeksas suteikia darbuotojams daugiau galimybių streikuoti, derėtis su darbdaviu individualiai ir kolektyviai. O praktiškai? Žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų, kad darbo tarybas, numatytas kodekse, formuoja ne darbuotojai, o darbdaviai.

Kokia iš tiesų yra situacija Lietuvoje, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui? Kaip veikia (ar veikia?), pavyzdžiui, kodekso nuostata, kad „darbdavys privalo imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus“? Analizės, kokios bus naujojo Darbo kodekso veikimo pasekmės (teigiamos ir neigiamos), nėra. Tyla gera byla?

Eurostato duomenimis, penktadalis Lietuvos gyventojų skursta. Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena didžiausių Europos Sąjungoje: mažiausiai ir daugiausia uždirbančiųjų pajamos skiriasi apie 8 kartus.

Tai savo ataskaitose apie Lietuvą kasmet primena Europos Komisija: per menkas mokesčių progresyvumas – didžioji dalis mokesčių naštos tenka mažas ir vidutines pajamas turintiems žmonėms, atlyginimų skirtumai – per dideli, socialinė apsauga ir paslaugos – minimalios. Tai didina skurdą, skatina emigraciją, kenkia ekonomikai.

Neteisinga būtų teigti, kad Lietuva nieko nedaro dėl socialinės gerovės. Daro, tik dažnai nutinka taip, kaip nutiko su išties reikalingu sprendimu įvesti vadinamuosius vaiko pinigus: viena ranka davė po 30 eurų, kita – nubraukė mokesčių lengvatą auginantiems vaikus. Kur pažanga?

Tvirtinasi ir nuogąstavimai dėl neigiamų pasekmių įvedus „Sodros“ įmokų „grindis“. Iš darbo atleidžiami šimtai darbuotojų, dažniausiai dirbusių puse etato, neuždirbusių MMA. Tarp jų – nemaža dalis neįgaliųjų, mamų, auginančių vaikus, dėl sveikatos ar šeimos rūpesčių negalėjusių dirbti visą darbo dieną.

Akivaizdu, kad reikia radikalių, o ne kosmetinių mokesčių sistemos, socialinės srities pertvarkų, kitokio, kur kas didesnio, biudžeto perskirstymo. Daliniai, smulkūs sprendimai, problemų papudravimai gal nors ir puošia valdžios veidą, bet iš esmės socialinių problemų nesprendžia arba jau nebesprendžia.

Priešingu atveju silpstantį socialinį dialogą visiškai pakeis socialinis monologas. Jaunieji medikai tai parodė akivaizdžiai: jeigu situacija nesikeis iš esmės – už lagaminų ir į lėktuvą.

Vilija Blinkevičiūtė yra socialdemokratė, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"