Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Švietimo reformos planai ir technika

 
2018 03 07 6:00

Po tam tikrų viešų diskusijų dėl aukštojo mokslo bėdų pagaliau ryškėja švietimo politikos gairės. Nežinia, ar tai galima pavadinti gairėmis ir politika, veikiau – partijos plano įgyvendinimo technika. Tad pakalbėkime apie planą, partiją ir techniką vykdant švietimo reformą.

Ji prasidėjo nuo idėjos, kad universitetai turi būti sujungti. Tai fasadinė dalis, apie kurią daugiausia diskutuota ir dėl kurios jau priimti tam tikri daugiau ar mažiau kompromisiniai sprendimai. Verta pažymėti, kad jungiantis prarandami universitetų vardai, tradicijos ir mokyklos. Be to, garsiausi pasaulio universitetai nebūtinai yra didžiausi. Pavyzdžiui, Stanfordo universitetas su 16 tūkst. studentų (tiek Vilniaus Gedimino technikos universitetas turėjo prieš kelerius metus) arba Harvardo universitetas su 22 tūkst. studentų (tiek turi Vilniaus universitetas) yra tarptautinių reitingų viršūnėse.

Švietimo reforma turi išvirkščią pusę, apie kurią viešai nediskutuojama. Tai tarsi technikos, švietimo „specialistų“ reikalas. Štai čia iškyla studijų programų mažinimo klausimas. Vienas mažinimo kriterijų – atitiktis mokslo krypčiai. Viskas atrodo logiška, kol nesusiduriame su tarpdalykiškumu. Bet kokiam klasifikatoriui būdinga, kad jame yra numatytas baigtinis mokslų skaičius, o tarp mokslų nubrėžtos aiškios ribos, kurių peržengti nevalia. Viena, mokslai išsikovoja savo vietą klasifikatoriuje. Kita, jie atsiriboja nuo kitų mokslų arba nuo nemokslų.

Studijų programų mažinimas reiškia ne tik konkurencinės aplinkos skurdinimą ir pasiūlos siaurinimą.

Vis dėlto būtent tarpdalykiškumas verčia mokslus ir pačią visuomenę plėtotis. Naujos teorijos, koncepcijos ir net disciplinos – iš tarpdalykinių tyrimų lauko, kur susilieja įvairūs mokslai. Pavyzdžiui, be matematiko Edmundo Husserlio neturėtume fenomenologijos, be lingvisto Algirdo Juliaus Greimo – semiotikos, be anglisto Marshallo McLuhano – medijų studijų, be filosofės Simone de Beauvoir – lyčių studijų. Čia svarbu ir tai, kad gretimų disciplinų mokslininkai nesukaustyti mokyklos dogmų ir vidinės kontrolės. Tarpdalykiškumas – plataus, liberalaus ir atviro požiūrio aspektas.

Antai bioinformatika apima molekulinę biologiją ir informacijos mokslus, tvarios plėtros studijos – ekonomiką, sociologiją ir aplinkos inžineriją, semiotika – filologiją, filosofiją ir literatūros tyrimus, kūrybinės industrijos – medijų studijas, kūrybingumo vadybą, informacines technologijas, menų studijas. Pasaulio mokslo vystymosi tendencija – naujos kryptys, atsirandančios tyrimų sandūroje. Jos ne tik įgyja pripažinimą, bet ir atveria naujų perspektyvų verslo bei socialinėje srityje. Rinkodara, viešieji ryšiai, komunikacija ir prekės ženklų sklaida susipynė ir prarado tarpusavio ribas. Padidėjęs technologijų ir vaizdo naudojimo komunikacijoje poreikis sukuria naują tarpdisciplininių studijų ir tyrimų lauką, kuriame klasikiniai komunikacijos tyrimai yra nepakankami. Vizualinių turinių konstravimas, įprastiniame klasifikatoriuje priskiriamas prie menų ir dizaino, komunikacijoje yra iš esmės kitoks nei menuose – žiūrovą siekiama ne rasti ir priversti susimąstyti, o perduoti jam žinutę taip, kad jis suprastų ją. Taigi besikeičianti visuomenė ir yra tai, kas verčia perkratyti nusistovėjusius klasifikatorius.

Atrodo, kad antras (techniškasis) švietimo reformos etapas – kontroliuojančių ir prižiūrinčių institucijų kerštas už naujas iniciatyvas ir kūrybiškumą apskritai studijose. Regis, institucijos vykdo politinį užsakymą mažinti studijų programas. Tačiau kas nusprendė, kad jų per daug? Galbūt per mažai? Lygiai kaip universitetų – kas nusprendė, kad jų per daug? Galbūt universitetų Lietuvoje per mažai? Galbūt reforma turėjo prasidėti nuo naujo, tarptautinio universiteto su geriausiais profesoriais steigimo? Tuomet visi kiti universitetai būtų priversti lygiuotis į šį lyderį.

Studijų programų mažinimas reiškia ne tik konkurencinės aplinkos skurdinimą ir pasiūlos siaurinimą. Tai suponuoja naujo tipo „supermarketus“ su standartiniu studijų asortimentu. Mūsų šalyje dažnai minimas Suomijos, kaip aukštų švietimo pasiekimų, pavyzdys. Vis dėlto neminimas svarbiausias dalykas – Suomijos aukštasis mokslas daug liberalesnis, t. y. akredituojami tam tikrų krypčių universitetai, o ne studijų programos. Galbūt Suomijos švietimo paslaptis ir yra ta, kad jų dėstytojai ir mokytojai niekur nestumdomi, todėl gali rodyti kūrybines iniciatyvas? Mūsiškiai, regis, nostalgiškai dairosi į sovietinius vienos partijos laikus, kai viskas buvo kontroliuojama. Kitaip tariant, vietoj Suomijos renkamės Šiaurės Korėjos kelią. Maža to, šiame stūmimo kontekste visiškai neminimas Japonijos pavyzdys. Japonija, skirtingai nei Lietuva, kuri kūrybingos visuomenės laikais yra susirūpinusi amatininkais, yra užsibrėžusi pasiekti visuotinį aukštąjį išsilavinimą. Mažai kas mūsiškių partijoje girdėjo ir apie Richardą Floridą, kuris iškėlė talento indeksą – vieną iš šešių kūrybingos visuomenės rodiklių. Talento indeksas nusako aukštųjų mokyklų absolventų skaičių ar procentą tam tikrame regione ir rodo jo tendencijas.

Švietimo politika neatsiejama nuo tam tikro požiūrio. Galimas požiūris, kad yra specializuoti, „nepajudinami“ ir nesąveikaujantys mokslo laukai. Tai atitinka mechanistinę pasaulėžiūrą, kurios aspektas – mokslų klasifikatorius su neperžengiamomis ribomis. Galimas ir kitas požiūris: mokslai – judri ir kūrybiška visuma, kurioje neįmanomas atsiribojimas nuo gretimų mokslų. Medicina neįmanoma be etikos, matematika – be logikos, o informatika – be estetikos.

Lietuvoje turime sistemos gaminimosi atvejį: jau dabar rengiami „specialistai“, kurie švietimo reformą pasuka specializavimo link, ignoruodami tarpdalykinį ir tarpkryptinį horizontą. Tai galiausiai gamina dar siauresnius „specialistus“, kurie ateityje dar labiau verš švietimo sistemą. Todėl jau nekeista girdėti apie pasiūlymus įvesti trejų metų universitetinį mokslą – juk filosofijos, sociologijos ar menų studijos yra perteklinės inžinieriams ar gydytojams. Planas yra planas. Mokslo ir studijų institucionalizavimas bei technizavimas sukasi uždarame rate – tai, kad neįmanoma registruoti tarpdisciplininių studijų ir mokslo projektų, palaiko esamą mokslo ir inovacijų lauko susiskirstymą pagal „klasikines“ mokslo kryptis. Juk tarpdalykiškumas, partijos plano požiūriu, – uostinėjimasis po pašalius. Sistema sistemiškėja, technika techniškėja, o partija partiškėja.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"