Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Svarbus, bet pamirštas socialinis ugdymas

 
2017 08 24 12:15

Kaip ir kiekvienais metais, artėjant Rugsėjo 1-ajai intensyvėja diskusijos apie švietimą. Į iškilmingus sveikinimus įterpiamos kalbos apie švietimo problemas. Tiesa, dėmesys daugiausia sutelktas į technines detales: mokslo metų trukmę, atsiskaitymo formas (egzaminus ar kaupiamuosius balus), mokyklų statusą (gimnazijas, progimnazijas ar ilgąsias gimnazijas) ir tai, kiek kainuoja vaikus išleisti į mokyklą.

Toks svarbus dalykas kaip ugdymo turinys dažniausiai lieka diskusijų paraštėse. O juk nuo to, kokias temas nagrinėsime, kokias kompetencijas ugdysime, kokiais metodais vadovausimės, priklausys, kokioje visuomenėje gyvensime, su kokiomis socialinėmis problemomis susidursime ir kaip jas spręsime.

Ne paslaptis, kad mokykloje yra „svarbios“ pamokos ir yra tokios, kurias reikia tik „atsėdėti“. Svarbiais dalykais laikomi tie, kurių reikės laikyti egzaminus, ko prireiks stojant į universitetus, t. y. kalbos, matematika, gamtos mokslai, istorija. Jeigu tik būtų įmanoma, tokių pamokų kaip etika, pilietiškumas ar ekonomika ne tik mokiniai, bet dažnai ir mokytojai ypač baigiamosiose klasėse išvis atsisakytų.

Tačiau būtent ekonomikos, politikos supratimas ir vertybės yra ne mažiau svarbūs laikant realaus gyvenimo egzaminą. Naujausia Eurobarometro apklausa rodo, kad lietuviams, kaip ir kitiems europiečiams, svarbiausios temos yra imigracija, terorizmas, ekonominė padėtis. Ne išimtis ir moksleiviai. Pilietinės galios indeksas atskleidžia, kad 59 proc. jaunuolių domisi politinėmis aktualijomis, 58 proc. jų mano, jog verslo ir ekonomikos naujienos yra svarbios. Deja, stinga įrankių šioms socialinėms problemoms kritiškai vertinti ir susidaryti pagrįstą asmeninę nuomonę.

Geras ar blogas dalykas yra cukraus mokestis? Ar įmanoma išspręsti skurdo problemą? Ar turėtume atverti sienas imigrantams? Kaip kovoti su propaganda? Tai aštrios šių dienų temos, jų įtraukimas į pamokas neabejotinai duotų teigiamų rezultatų ugdant socialiai sąmoningus, savo nuomonę turinčius ir ją argumentuoti galinčius piliečius.

Ta pačia tema, pavyzdžiui, migracijos, vyksta debatai tiek žiniasklaidoje, tiek akademinėje erdvėje. Vieni palaiko laisvą judėjimą, kiti išgyvena dėl didelių valdžios išlaidų imigrantams išlaikyti, treti nerimauja dėl kultūrinių skirtumų. Kaip padėti mokiniui susiorientuoti šiose nuomonių džiunglėse?

Svarbu pabrėžti, kad dažniausiai socialiniai klausimai neturi vieno teisingo ir visais atvejais tinkamo atsakymo. Viskas priklauso nuo argumentų. Skirtingų nuomonių interpretacija, teorijų kvestionavimas, diskusija, priežasčių ir padarinių nagrinėjimas provokuoja kritinį mąstymą, kuris ir yra socialinio sąmoningumo pagrindas.

Socialinėms problemoms svarbus ne tik loginis mąstymas, bet ir vertybės. Kalbėti apie tą pačią imigraciją ar skurdą tik ekonominiu ar politiniu aspektu yra ne tik siaura, bet ir nejautru. Visi socialiniai klausimai neišvengiamai turi etinį aspektą – ar tai teisinga, ar sąžininga? Šiuos klausimus svarbu užduoti ne siekiant teisingo atsakymo ir bendro sutarimo dėl moralės sistemos, bet skatinant įsisąmoninti vertybes, priimti jų skirtingumą.

Daugelis mokinių nemano galintys keisti socialinę, ekonominę, politinę situaciją. Eurobarometro apklausa rodo, kad jauni žmonės savo vaidmenį valstybėje supranta kaip balso atidavimą per rinkimus. Patys mokytojai pabrėžia, kad su mokiniais kalbėti socialiniais klausimais yra sudėtinga, nes šie dėl blogos situacijos yra linkę kaltinti valdžią, žiniasklaidą ar verslininkus.

Atsakomybę paskatintų problemų nagrinėjimas per asmeninę prizmę – o kaip aš pats galėčiau prisidėti, kad padėtis gerėtų? Pavyzdžiui, kaip galiu padėti skurstantiesiems, kaip prisidėti prie aplinkos saugojimo ir pan.

Skirtingų nuomonių interpretacija, teorijų kvestionavimas, diskusija, priežasčių ir padarinių nagrinėjimas provokuoja kritinį mąstymą, kuris ir yra socialinio sąmoningumo pagrindas.

Aktyvus įsitraukimas į visuomenės gyvenimą yra efektyvus mokymosi būdas, išeinantis už mokyklos ribų, leidžiantis prisidėti prie tikrų problemų sprendimo, mokytis iš pavyzdžio, bendradarbiauti, įgyti patirties. Ir tam visai nebūtina įkurti jaunųjų politikų būrelio. Galima spręsti patyčių klasėje problemą, savanoriauti vietinėje gyvūnų prieglaudoje arba išmokyti senelį naudotis internetu.

Per kokią pamoką reikėtų mokyti socialinio sąmoningumo? Mokymasis suprasti realiai vykstančius procesus neišsitenka nei klasės, nei vienos disciplinos rėmuose. Tam, kad turėtume vientisą pasaulio supratimą – reikia remtis ne teorinėmis, bet realiomis ir išties svarbiomis, mokiniui artimomis temomis, joms nagrinėti pasitelkti susijusias disciplinas.

Socialinėms problemoms pažinti ir spręsti ypač efektyvu integruoti ekonomiką, etiką, pilietinį ugdymą. Tai galima daryti ne tik specialiose integruotose, bet ir tradicinėse pamokose – atveriant platesnes diskusijas, pateikiant klausimų, kertančių ir disciplinos ribas, kartu su mokiniais ieškant atsakymų į juos.

Socialinio sąmoningumo ugdymas prasideda nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, mokinio klausimo per etikos pamoką: ar robotams turėtų galioti Visuotinė žmogaus teisių deklaracija? Kai mokytojas nenusigąsta ir neliepia grįžti prie vadovėlio temos, bet mėgina paeksperimentuoti ir kartu paieškoti atsakymų. Taip natūraliai į pamokas įsileidus daugiau pasaulio galima pasiekti stebinančių ugdymo rezultatų ir realių visuomenės pokyčių.

Marija Vyšniauskaitė – Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo centro vadovė. Ekonomikos vadovėlio „Ekonomika per 31 valandą“ bendraautorė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"