Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Svarbios Lietuvai įmonės: padėti ar pakenkti?

 
2017 11 17 6:00

Seimas užsimojo papildyti strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių įstatymą. Puiku. Besikeičiančiame ir pavojingame pasaulyje galvoti apie saugumą yra išmintinga. Tačiau neatsakinga tokį svarbų įstatymą keisti visko detaliai neapgalvojus.

O pagalvoti yra apie ką.

Pirma, įmonių įtraukimas į strateginių įmonių sąrašą yra ne šiaip simbolinis veiksmas. Buvimas strateginių įmonių (II grupės) sąraše reiškia, kad šių įmonių reorganizacija gali būti vykdoma tik tada, jei tam pritaria speciali komisija. O daugiau nei trečdalio akcijų pardavimui turėtų pritarti Seimas. Taigi, jei į Lietuvos paštą norėtų investuoti „Deutsche Post“, reikėtų gauti Seimo leidimą. Labai primena istoriją, kai į Miškų įstatymą buvo įrašyta, kad Lietuvoje privalo veikti 42 urėdijos. Beje, keista, kad šiame sąraše neatsidūrė ir urėdijos.

Tuomet kyla klausimas, ką jame veikia tokios įmonės kaip Lietuvos paštas ar Telecentras?

Visi tokie suvaržymai didina riziką, mažina įmonių vertę ir trukdo joms plėstis.

Gal šios įmonės valdo kokią nors itin svarbią infrastruktūrą ar įrenginius? Bet šių įmonių infrastruktūra net nėra įtraukta į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įrenginių sąrašą. Pavyzdžiui, Lietuvai itin svarbia infrastruktūra laikomas Būtingės terminalas ar suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas ir laivas „Independence“ yra įtraukti į įstatymo priede pateiktą reikšmingų įrenginių sąrašą. Galiausiai, jei reikia apsaugoti infrastruktūrą, saugokime būtent ją. Tam nereikia į sąrašą įtraukti visos įmonės.

Kuo nacionaliniam saugumui padės tai, kad norint, pavyzdžiui, pertvarkyti Lietuvos paštą reikės gauti specialios komisijos ir Seimo leidimą. Taip projektas nepagrįstai suvaržo valstybės teises disponuoti nuosavybe, vykdyti įmonių pertvarką, konsolidaciją ar imtis kitų reikalingų pokyčių. Ironiška, bet sąrašas valdiškas įmones gina nuo… valstybės.

Antra, į sąrašą įtraukiamos ir trys privačios įmonės: „Telia Lietuva“, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla „ORLEN Lietuva“ ir „Achema“. Jei sąrašas būtų tik simbolinis, būtų galima padėkoti, jog valdžia pagaliau pripažįsta, kad privačios įmonės kuria ekonominę Lietuvos gerovę. Ir pasiūlyti į šį garbės sąrašą įtraukti visas Lietuvos įmones.

Bet sąrašas nėra simbolinis. Kai strateginių įmonių (III grupės) sąraše atsiduria privačios įmonės, jos neįgyja kokių nors išskirtinių teisių ar pripažinimo. Tačiau įgyja pareigų. Labai brangiai atsieinančių pareigų.

Pirma, valstybės institucijos įgyja teisę neleisti dalies privačios įmonės akcijų nusipirkti privačiam investuotojui, jei šis investuotojas pasirodo nepatikimas ar pavojingas. Neneigiu, kad tokių grėsmių dabartiniame pasaulyje gali būti. Bet kodėl pasirinktos būtent šios įmonės?

Klausimų kyla ne tik mums, bet ir Europos Komisijai. Ji taip pat klausia, kuo vienos ar kitos įmonės įrašymas į įstatymą padės, jei kils reali grėsmė Lietuvos saugumui? Ar Lietuvos valdžia tikrai mano, kad tai užtikrins nepertraukiamą paslaugų teikimą? Taip, šios įmonės gamina svarbius produktus, bet tokius produktus gaminančių įmonių yra ir daugiau.

Jei „Telia Lietuva“ ir „Achema“ išskiriamos dėl jų valdomos infrastruktūros ar įrenginių, kodėl jų infrastruktūra nepripažįstama kaip labai svarbi ir nėra įtraukta į įstatymo priedą? Be to, norint apsaugoti konkretų įrenginį, nebūtina supančioti visos įmonės.

Antra, ko gera, dar didesnė problema nei prekybos akcijomis suvaržymai yra ta, kad valstybės institucijos įgyja teisę atšaukti šių įmonių sprendimus ar sandorius, kurie, valdžios nuomone, yra netinkami. Išgirdote gerai – XXI amžiuje, 27-aisiais nepriklausomybės metais valdžia kišis į privačių įmonių sprendimus ir privers jas atšaukti sandorius ar sutartis. Įdomu, kaip sureaguotų Lietuvos valdžia, jei Švedijos ar Lenkijos (iš šių šalių kilusios „Telia“ ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pagrindinės įmonės) valdžia panašias sankcijas įvestų Lietuvos įmonėms Švedijoje ar Lenkijoje?

Ar norėtumėte pirkti įmonę, jei žinotumėte, kad jūsų teisėtus sprendimus gali anuliuoti valdžia? Visi tokie suvaržymai didina riziką, mažina įmonių vertę ir trukdo joms plėstis. Šie du reikalavimai tiesiogiai kerta per įmonės vertę. Taip pat akivaizdu, kad tokie valdžios sprendimai nepadidins Lietuvos patrauklumo potencialių užsienio investuotojų akyse. Kas norės rizikuoti savo pinigais, kai matys, kad veikimo laisvė čia gali būti bet kada apribota. Jau verčiau rinksis kitas, labiau prognozuojamas ir siūlančias geras verslo sąlygas šalis.

Tiek Mažeikių „ORLEN Lietuva“, tiek „Telia Lietuva“, tiek Jonavos „Achema“ yra svarbios Lietuvos ekonomikai įmonės. Jei jų staiga neliktų – bankrutuotų ar joms imtų kitaip nesisekti, Lietuvos ekonomikai nuo to tikrai geriau nebūtų. Šiuo požiūriu Lietuva, kaip valstybė, yra suinteresuota, kad šios įmonės veiktų ilgai ir sėkmingai, kaip ir visos kitos įmonės. Tačiau įvedus suvaržymus, kas gali nusipirkti akcijų, o ypač taisyklę, kad valdžia gali atšaukti įmonių sprendimus, šioms įmonėms yra daroma reali žala. Veikti ilgai ir sėkmingai tampa sunkiau.

Viena vertus, valdžia deklaruoja, jog labai svarbu, kad šios įmonės veiktų. Kita vertus, valdžia šių įmonių veiklą sąmoningai apsunkina. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas yra šmaikščiai apibūdinęs, kaip valdžia elgiasi su verslu: „Jei įmonei sekasi – apmokestink, jei įmonė dar kruta – apkrauk taisyklėmis, jei nebejuda – subsidijuok.“

Baisu, kad šis juokas netaptų realybe.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"