Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Susitelkime ir kurkime Gyvybės Lietuvą

 
2018 06 02 6:00

Rašau reaguodamas į intensyvėjančius ginčus dėl įstatymo projekto, kuriuo siūloma teisinėmis priemonėmis ginti gyvybę prenatalinėje fazėje. Mane kiek trikdo, kad yra daug kolegų, kuriems tai labai aiškus klausimas, o kitaip manantieji demonizuojami. Nepretenduoju į tiesos monopolį, tik noriu pasidalyti nuomone, kuria siekiu ne priešpriešos, bet sutarimo.

Labai svarbu, kad gerbtume vienas kito įsitikinimus ir ieškotume tokio sprendimo, kuris telktų mus kaip politinę bendruomenę.

Kai gyvybė nesaugoma ir neginama, visos kalbos apie žmogaus teises tampa beprasmės. Jei nori ką nors ginti, prieš tai turi gimti. Kai gyvybė nesaugoma ir neginama, nebėra prasmės kovoti su smurtu.

Svajoju gyventi ne nevilties, bet Gyvybės Lietuvoje, kurioje į žmogų nebūtų žvelgiama kaip į daiktą, „resursą“ ar naštą. Puikiai suprantu ir tai, kad Gyvybės Lietuva yra kelias, o ne skambių deklaracijų rinkinys.

Dar šv. Tomas Akvinietis teigė, jog krikščionis politikoje turi būti ne teoretikas, bet praktikas, privalo formuluoti sprendimus atsižvelgdamas į tikrovę, kurioje gyvena, ir nesipiktinti, kad negalima įgyvendinti principų, kuriais vadovautųsi tobula visuomenė. Anot šio autoritetingo mąstytojo, neretai geriau rinktis „mažesnį blogį“, nei deklaruoti tikslus, kurių esamoje situacijoje nerealu pasiekti.

Ar dera stengtis, kad kiekviena Lietuvos moteris, savo įsčiose nešiojanti negimusį kūdikį, apsispręstų jį išsaugoti, o ne atsikratyti jo? Be abejo. Ar tai reiškia, jog turime paversti šį apsisprendimą teisine prievole moteriai? Manau, dabar tai būtų dėmesį nuo kitų politinių klausimų nukreipiantis, visuomenę priešinantis ir savo tikslų negalintis pasiekti sprendimas.

Esu įsitikinęs, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo pirmos nėštumo akimirkos. Tvirtai tuo tikiu ir kartu suprantu, jog gyvenu politinėje bendruomenėje, kurioje yra daug žmonių, turinčių kitokią poziciją. Jie mano, kad tik praėjus tam tikram laikui vaisius, kaip moters kūno dalis, tampa žmogumi. O kol tai atsitinka, tik pati nėščia moteris gali spręsti, kaip elgtis su savo kūnu.

Šioje situacijoje reikia apsispręsti, ar tik pats privalau gyventi pagal savo įsitikinimus, ar turiu siekti, kad ir kiti, kurie jų nepripažįsta, pagal juos gyventų? Motyvas primesti kitiems savo principus – noras išgelbėti trapius negimusius kūdikius, kuriuos jų mamos traktuoja kaip daiktą, – galima pasilikti arba pašalinti.

Esminis klausimas, nuo kurio labiausiai priklauso mano apsisprendimas: jei net įstatymu sugebėčiau įteisinti tai, ką tikiu esant teisinga, ar tai padėtų išgelbėti dar negimusių vaikelių gyvybes? Kitas svarbus klausimas – kokią alternatyvą siūlomam gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje įstatymui galiu pasiūlyti?

Gyvename didžiulio mobilumo laikais, šiandien kur kas lengviau nei seniau nuvykti į kitą valstybę ir ten pasidaryti abortą. Tikrai rimtas minėto įstatymo priešininkų argumentas yra ir tai, kad gali labai padaugėti kriminalinių abortų, kurie – itin pavojingi. Pagaliau, jei įstatymas nebus lydimas didesnio gyvybės šventumo ir pagarbos jai supratimo, pasieksime didelę susipriešinimo ir pykčio bangą viešojoje erdvėje. Tai trukdys kantriai ir nuosekliai kovoti su mirties kultūros mitologija.

Apsisprendžiant man labai svarbi Krizinio nėštumo centro pozicija. Ten žmonės dirba šventą darbą, bandydami išgelbėti kiekvieną gyvybę. Šis centras nepritaria abortų draudimo įstatymui, bet visus ragina kurti tokią aplinką, kurioje nėščiai moteriai būtų lengviau apsispręsti už gyvybę.

Privalome finansiškai stiprinti krizinio nėštumo centrų, „gyvybės langelių“ veiklą. Turime aiškiai pasakyti, kad nenormalu apie abortą kalbėti kaip apie vieną kontraceptinių priemonių ir kad svarbu, jog moteris, pasiryžusi itin dramatiškam gyvenimo žingsniui, būtų objektyviai informuota apie psichologinius, fizinius padarinius. Reikia tobulinti globos sistemą ir siekti, kad vaiko auginimo naštos nenorinti ar dėl kokių kitų priežasčių jos prisiimti negalinti moteris galėtų atiduoti kūdikį patikimiems globėjams.

Labai svarbu gerbti vienas kito įsitikinimus ir ieškoti tokio sprendimo, kuris telktų mus kaip politinę bendruomenę. Todėl raginu dar kartą grįžti prie nuostatos, kad medikas, kuriam įsitikinimai neleidžia atlikti aborto, nes jis traktuoja tai kaip žmogžudystę, būtų atleistas nuo šios prievolės. Nustokime apie gyvybės nutraukimą kalbėti kaip apie paslaugą. Tik ir trūko, kad čia įtrauktume vartotojų gynimo organizacijas.

Gerbiamieji, kreipiuosi pirmiausia į tuos, kurie į iniciatyvą uždrausti abortus žvelgia kaip į smūgį žmogaus teisėms, moters teisių pamynimą. Nebūtinai turite pritarti kitaip manančiųjų pozicijai, bet bent jau išgirskite, įsiklausykite ir supraskite, kad mums rūpi ne nurodyti, kaip reikia gyventi, bet nuoširdžiai apginti tai, kas mums atrodo pagrindų pagrindas. Teigiate, jog norime primesti jums savo įsitikinimus, tačiau patys pažeidžiate sąžinės laisvės principą, kai verčiate mus nepaisyti savo įsitikinimų (pirmiausia turiu galvoje krikščionis medikus).

Gerbiamieji, kreipiuosi ir į tuos, kurie mano, kad privalome kovoti už abortų draudimą iš visų jėgų, neatsižvelgdami, kaip į tai reaguoja kita visuomenės dalis. Nepamirškime, jog turime kovoti už Gyvybės kultūrą, ne vien už kurį nors įstatymą. Būtų apmaudu, jei įvaizdis šiuo atveju būtų svarbesnis nei ilgalaikiai tikslai. Sutinku, kad tai gera proga pasakyti savo rinkėjams: „Matote, aš kovojau, bet dauguma yra gyvybės priešai.“ Tačiau nepamirškime, jog galiausiai stosime ne prieš žiniasklaidos, ne prieš rinkėjų, bet prieš mūsų Kūrėjo Teismą. Jame svarbiausias klausimas bus – kiek artimo meilės yra mūsų širdyse.

Siūlau išbraukti iš darbotvarkės dabar pateiktą įstatymo projektą ir ne vien iš politikų sudaryti darbo grupę, kuri parengtų nacionalinį susitarimą dėl Gyvybės Lietuvos kūrimo gairių. Turiu vilties, kad galime ir net privalome sutarti dėl kūrybingos ir gyvybingos visuomenės atramų, kurios mus telktų, būtų priimtinos ne tik krikščionims, bet ir kitokios pasaulėžiūros atstovams. Tikiu, jog toks susitarimas būtų didžiausia dovana Lietuvai šimtmečio proga.

Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"