Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Superministerija iš XIX amžiaus

 
2018 02 07 6:00

Pagalvokite, ką prisimenate apie 2003-iuosius? Kas ypatinga įvyko? Aš nieko neprisimenu, reikėtų „googlinti“, gal tada ištiktų aha! O štai apie 2002-uosius galiu papasakoti – tą vasarą stažavausi Švedijoje, labai patiko. 2004-aisiais įstojome į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, o aš praleidau studentišką vasarą JAV, irgi labai patiko. 2005-aisiais išvažiavau pusmečiui į Suomiją pagal studijų mainų programą, vėl labai patiko. Bet 2003-ieji – lyg kokia migla mano atmintyje. 

Nežinau, gal nelaiminga meilė buvo ištikusi ir pasąmonė ištrynė tuos metus iš mano atminties. Žmona pasiūlė pažiūrėti nuotraukas – jai padeda prisiminti. Aptikau dar vieną nepataisomą savo biografijos spragą – nefotodokumentuoju savo gyvenimo. Beveik niekada pats nefotografuoju ir nesifotografuoju, todėl nėra į ką žiūrėti.

Galbūt priežastis, kodėl nieko neatsimenu iš 2003-iųjų, yra tai, kad šie metai buvo labai svarbūs mano profesinės veiklos kontekste. 2003-ieji – Algirdo Brazausko valdžios zenitas ir didžiausio politinio pasiekimo – narystės ES – išvakarės. 2003-iaisiais valdžioje būta daug karštligiškos veiklos atliekant paskutinius namų darbus prieš stojant į ES. Vienas tų namų darbų – naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas. Jame surašyti principiniai ES šaliai narei svarbūs tarnautojų veiklos principai, bylojantys ir apie etiką, ir apie politinį neutralumą, ir apie tai, ką reiškia būti geru tarnautoju.

Biudžetinėse įstaigose pagrindinis prioritetas yra susirinkti pliusiukus už atidirbtą laiką, o ne už pasiektą rezultatą.

Taigi dabartinės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas galioja didesnę mūsų atkurtosios nepriklausomybės dalį. Pagalvokite, 2003-iaisiais dar tik buvo įrengiama Europos aikštė su Vilniaus miesto savivaldybės ir „Europos“ bokštais, nebuvo visos tos modernios ekonomikos, kuria Vilniuje galime didžiuotis dabar. Tačiau jau tada turėjome įstatymą, kuriuo valdžios įstaigos vadovaujasi iki šiol. Tame įstatyme tarsi viskas aiškiai sudėliota, o tekstas – neįtikimai nuobodus. Ten nurodoma, kaip tarnautojai atrenkami, priimami ir atleidžiami iš tarnybos, kaip jiems mokama už darbą, ir t. t.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai. Gal 2003-iųjų Valstybės tarnybos įstatymą rengė istorijos nepripažinti genijai, o jame išdėstytos mintys yra ir bus teisingos per amžius, todėl mums niekada nereikės sukti galvos, kaip organizuoti valstybės tarnybą? Tuo verčia abejoti aplinkybė, kad valstybės tarnautojai visuomenės akyse turi, švelniai tariant, stabiliai prastą reputaciją. Bent jau dėl to valdžiai derėtų pagalvoti, ar vienas pagrindinių jos instrumentų – galimybė reglamentuoti socialinius santykius – negalėtų pagerinti padėties. Tuo dar labiau verčia abejoti tai, kad naujos redakcijos įstatymas jau buvo parengtas ir Seimui teiktas ne kartą. Dabar jis teikiamas trečios Vyriausybės iš eilės – beveik dešimtmetį tarnautojai patys bando pasakyti valdžiai, kad kažkas ne taip. Įstatymo projekte esama daug naujovių, bet vienos nėra – darbas toliau bus apskaitomas matuojant jį laiku.

Viena taisyklė, daug kartų patvirtinta tyrimais, skelbia, kad darbuotojai visada teiks pirmenybę veiklai, už kurią jiems bus mokamas atlyginimas. Tai vadinama tikslų perkėlimu (angl. goal displacement). Gera tikslų perkėlimo iliustracija – studentų elgesys. Jie niekada neskaito studijų dalykų programų tikslo, skaito tik užduočių, kurias reikės atlikti, aprašymus. Dažnai paaiškėja, kad užduotis studentai atlieka, bet menkiausias dėstytojo pasitikslinimas, ar pasiektas studijų dalyko tikslas, parodo ką kita. Tačiau įvertinimas vis tiek būna teigiamas – juk užduotys atliktos, pliusiukai surinkti.

Jei tarnyboje mokėsime už darbo valandas, o ne už pasiektus strateginius tikslus, turėsime daugybę tarnautojų, kurie tik „išsėdės“ darbo valandas. Visas atskaitomybės procesas pradės suktis apie tai, kaip parodyti, ką ir kada veikei pagal pareiginius aprašus. Šis procesas reikalauja labai daug energijos ir kūrybingumo, tačiau tai iššvaistoma vien tam, kad „auditas neprikibtų“. Tiesioginiai vadovai, žinoma, viską supranta, bet nieko negali padaryti, nes darbas tikrai apskaitomas valandomis. Taigi jei tarnautojas per darbui skirtą laiką atliko tai, kas numatyta pareiginiuose aprašuose, vadinasi, jis dirbo gerai, ką čia dar vertinti? Vadovas irgi vertinamas, todėl yra supratingas pavaldiniams ir tikisi supratingumo iš savo vadovų. Taip visi dirba „gerai“, bet viešųjų investicijų projektai nuolat stringa. Biudžetinėse įstaigose, kad ir kokių burtažodžių apie strateginius planus, programinius biudžetus, iniciatyvos skatinimą ar individualų veiklos vertinimą būtų sakoma, pagrindinis prioritetas – susirinkti pliusiukus už atidirbtą laiką, o ne už pasiektą rezultatą. Rezultatas yra tie pliusiukai – tai tikslų perkėlimo dėsnis.

Lietuvoje reglamentuoti tokie iš vadovėlių nurašyti dalykai kaip programinis biudžetas ar strateginis planavimas. Nekantriai laukiu, kada bus pranešta, kur turėsime estiško tipo superministeriją: prie Vilniaus geležinkelio stoties ar vietoj purvinos automobilių stovėjimo aikštelės prie Seimo. Mat susilažinau. Lažybose dalyvaujame trise. Trečias variantas – superministerijos nebus. Šiaip ar taip, joks variantas neužtikrins, kad įstaigos veiks gerai, nes ne už gerą darbą mokame atlyginimus savo tarnautojams. Mes jiems mokame už XIX amžiuje išpopuliarėjusią idėją – laiką.

Lietuvoje politika sėkmingai įgyvendinama tada, kai atsitiktinai atsiranda lyderių, kurie vienoje ministerinės veiklos srityje sugeba išreikalauti pokyčių. Jei tokių žmonių nėra arba jei veikla reikalauja kelių ministerijų derinimo, viskas stringa. O ką galima pasiūlyti? Manau, iš pradžių būtų pravartu imti taikyti abstraktų reglamentavimo kokybės testą. Suformuluosiu taip: „Geras reglamentavimas yra toks, kuris leidžia organizacijai pasiekti gerų rezultatų su vidutiniškais darbuotojais ir netrukdo siekti puikių rezultatų geriems darbuotojams.“ Kaip manote, kiek teisės aktų išlaikytų tokį XXI amžiaus kokybės testą?

Mantas Bileišis – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"