Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Sulaužyti gyvenimai – vieniems, 13 mln. eurų pelnas – kitiems

 
2018 03 31 6:00

300 tūkst. – tiek Lietuvos piliečių turi skolų. Daugiau nei 13 mln. eurų – tiek pelno per metus gauna antstoliai, t. y. kiekvienas vidutiniškai po 100 tūkst. eurų. Skolas sumokėti privalu, bet dabartinė drakoniška tvarka kaip tik mažina šansus tai padaryti, užtat labai efektyviai stumia žmones į socialinę atskirtį ir užribį.

Kas penktas žmogus Lietuvoje patiria skurdą, o dažniausios įsiskolinimo priežastys yra greitieji kreditai ir komunaliniai mokesčiai. Žmonės neturi iš ko gyventi, bet pagal dabartinę tvarką vis tiek atimama 50 proc. minimalios algos, skolą reikia sumokėti per pusmetį – kitaip galima prarasti būstą, o gyvenimui kartais lieka 59 eurai per mėnesį.

Žiauru, kaip lengvai į skolų duobę įkritęs žmogus sulaužomas, praranda darbą, būstą, norą gyventi. Skolininkas pražūva, o skolintojas neatgauna pinigų. Todėl nėra prasmės tęsti gulinčiojo spardymo, kur kas racionaliau – padėti abiem. Mano pasiūlymai, parengti kartu su 42 nevyriausybines organizacijas vienijančiu Nacionaliniu skurdo mažinimo organizacijų tinklu, sudėlioja realias galimybes padėti žmogui išlipti iš skolų duobės ir išgyventi.

Tarp pasiūlymų, kuriems vakar pritarta Seime, numatoma:

– Leisti anstoliams atskaičiuoti ne daugiau kaip 20 proc. lėšų iš darbo užmokesčio ar išmokų, neviršijančių minimalios algos. Iš pajamų, viršijančių minimalią algą, siūloma atskaityti ne daugiau kaip 50 proc. lėšų.

– Vieno skolininko bylas priskirti vienam antstoliui.

– Neleisti išieškoti skolos iškraustant iš būsto, kuriame skolininkas gyvena, jei skola gali būti išmokėta per 24 mėnesius.

Parlamentarai gana solidariai palaikė tokį pasiūlymą ir pritarė, kad įstatymas būtų svarstomas Seime. Apmaudu, kad vis dėlto ir šįkart atsirado kaišančiųjų pagalius į ratus. Seimo narė Agnė Širinskienė inicijavo, kad šiam projektui savo išvadas pateiktų Vyriausybė, o tai reiškia viso proceso vilkinimą. Per tą laiką antstoliai toliau pelnysis iš skolų nebeišsimokančių mūsų žmonių.

Esu įsitikinusi, kad skolas privalu grąžinti, tačiau turime sudaryti realias sąlygas tai padaryti. Dabartinė tvarka veda į aklavietę – žmonės elementariai neišgyvena, tad stumiame juos į šešėlį – imti atlyginimą vokelyje, slėpti pajamas ir nemokėti mokesčių, imtis nelegalaus darbo.

Visų (tiek skolininko, tiek skolintojo) bendras interesas – kad skolininkas išlaikytų darbo vietą. Nebus pajamų – nebus šansų išsimokėti skolas. Tačiau kai kiekvieną skolą administruoja skirtingas antstolis, neproporcingai didelė lėšų dalis skiriama antstoliams už paslaugas sumokėti, o ne skoloms grąžinti. Taip pat administracinė našta tampa tokia, kad darbdaviui lengviau atleisti skolingą žmogų, nei buhalterei vargti su kelių antstolių administruojamais išieškojimais. Taip žmogus pasmerkiamas: skolų negrąžina ir pats įklimpsta į skurdą. Minėtos Civilinio kodekso pataisos prisidėtų ne tik prie skurstančiųjų apsaugos, bet ir prie administracinės naštos mažinimo – vieno skolininko visos bylos būtų administruojamos vieno antstolio.

Dar viena itin skaudi problema – būsto praradimas. Labai gerai, kad Seimas ėmėsi riboti ir greitųjų kreditų bendrovių veiklą, kuri, kaip susidaro įspūdis, yra nukreipta įklampinti žmogų į skolas, skatinti imti vieną kreditą po kito, o vėliau perimti skolininko nekilnojamąjį turtą. Prasiskolinimai yra apie 1500–3000 eurų, tad absoliučiai daugumai skolininkų nerealu išsimokėti per kelis mėnesius. Faktiškai jie yra pasmerkti prarasti namus, nors esant žmogiškesniam reguliavimui būtų galima ir atsiskaityti su antstoliais, ir nelaužyti žmonių gyvenimo.

Ir dar. Siūlau realistiškai vertinti gyvenimo lygį. Labai džiaugiuosi, kad praeitais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagaliau apskaičiavo minimalių vartojimo poreikių dydį, jis šiuo metu sudaro 238 eurus. Primenu, kad tai suma, kuri apima tik būtiniausių poreikių krepšelį, tik minimalių asmens poreikių patenkinimą. Realų. Pernelyg ilgai apsimetinėjome, kad žmonės Lietuvoje gali būti gyvi oru.

Beje, pagal Statistikos departamento vykdomo Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenis, 15 proc. Lietuvos gyventojų pajamos sudaro mažiau nei 238 eurus vienam asmeniui. Tam, kad būtų sumažintas skurstančių žmonių skaičius ir užtikrintas bent minimaliai orus pragyvenimo lygis, siūlau leisti skolą išieškoti tik iš sumos, kuri viršija minimalių poreikių dydį. Tokia apsauga daugiausia paliestų pensijas gaunančius asmenis, kurie yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių.

Pernelyg ilgai apsimetinėjome, kad žmonės Lietuvoje gali būti gyvi oru.

Į skurdo spąstus žmonės patenka visokiais būdais: vieni praranda darbą, netenka pajamų ir jiems tenka skolintis, kiti suserga ir ieško išeities, treti neturi socialinių įgūdžių, ketvirti gauna baudų, kurių nepajėgia išmokėti. Istorijų, kaip žmonės prasiskolina, yra įvairiausių, tačiau valstybė turi užtikrinti aiškias taisykles, kurios ne skandintų žmogų, norintį išbristi iš skurdo ir skolų liūno, o realiai ištiestų pagalbos ranką.

Negalima toliau ignoruoti fakto, kad skolos tampa nuosprendžiu, mirtinais skurdo spąstais dešimtims tūkstančių gyventojų, – turime sutvarkyti šią skausmingą problemą. Ne paslaptis ir tai, kad bandymas atiduoti skolas ar nuo jų bėgti yra viena iš emigracijos priežasčių.

Kaip minėjau, nesakau, kad į skolų spąstus pakliuvę žmonės neturi prisiimti atsakomybės ar neturi grąžinti skolų. Tačiau kokia prasmė laužyti jų gyvenimus, kai viską galima padaryti žmoniškai: ir skola būtų grąžinta, ir žmogaus gyvenimas išsaugotas. Na, nebent antstolis vietoj šimtatūkstantinio turėtų susitaikyti su 90 tūkst. eurų metiniu pelnu.

Dovilė Šakalienė yra Seimo narė, socialdemokratė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"