Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Subtilūs ir ne visai požiūrio į gyvenimą pakraštyje skirtumai

 
2018 04 12 6:00

Kur yra Lietuva? Kvailas klausimas, ar ne? Bet ar pasakytumėte, kokio ilgio yra Nida ar Adutiškis, arba, koks yra Biržų ar Varėnos plotis? Minėtą klausimą kvailą padaro tai, kad į jį keturmečiui atsakoma per „kodėlčiuko“ prizmę, ir tai tampa savaime suprantama, todėl vyresni nei ketverių vaikai šito nebeklausia. Kartu tai yra suktas klausimas. Bet koks atsakymas į jį gali būti pristatytas kaip kvailas, nes jis yra be konteksto – klausime per mažai duomenų apie tai, ko tiksliai nori klausėjas. Kaip toje dainoje – visa Lietuva gali būti ir gegutės širdelėje, ir prie Baltijos krantų, ir tarp Rytų bei Vakarų, taip pat gali būti internete ir dar bala žino kur.

Galbūt reikia atsižvelgti į visas objektyvias aplinkybes ir tuomet pagal jas ieškoti tik mums tinkamiausių politikos priemonių?

Bet jei žvilgtelėtumėte į Europos kelių atlasą arba į gyventojų tankumo atlasą, arba sukuriamo vidaus produkto žemėlapį, pamatytumėte įdomų dalyką – Lietuva yra Europos pakraštyje. Dar pamatytumėte, kad ji yra maža, ir didžiosios Europos magistralės ją apeina. Europos Sąjunga, žinoma, investuoja daug pinigų, kad „infrastruktūrinės“ atskirties būtų mažiau. Yra I transeuropinis transporto koridorius: „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“. Yra Vilnių kertantis IX koridorius, kuriam nepriklausant būtų kur kas sunkiau nutiesti aplinkkelius. Ir daugiau nieko... Europos centro požiūriu Lietuvoje dėmesio verti du keliai su sankryža ties Kaunu ir uostas. Atsivertę tų koridorių žemėlapį pamatysite, kad jų raizgalynė yra Vokietijoje, Nyderlanduose, Šiaurės Prancūzijoje – ten yra Europos centras su geriausiais universitetais ir geriausia pramone. O Lietuva – pakraštys.

Ar blogai, kad Lietuva – pakraštys? Na, priklauso nuo to, kaip su tokia situacija susitaikysime. Mano akimis, yra bent trys elgesio būdai. Juos lengvai įžvelgsite viešajame diskurse. Pirmas būdas – čiukčio (jeigu mėgstate sovietmečio juokelius) arba Borato (jei jums artimesnis vakarietiškas humoras). Toks susitaikymas su padėtimi iš esmės yra naivus. Žmonės, atsidūrę blogesnėje nei kitų padėtyje ir matydami skirtumus, bando juos kompensuoti išvykdami semtis patirties svetur ar įsigydami užsieninių prekių. Bet tai jų gyvenimo iš esmės nekeičia. Štai vienas anekdotas apie čiukčį: „Čiukčis nusipirko volgą. Po metų pardavėjai vykdo pirkėjų apklausą ir teiraujasi, ar pirkinys patinka. Čiukčio atsakymas: „Volga – gera mašina, tik labai jau daug elnių reikia jai tempti.“

Antras būdas – proveržio retorika. Tokio požiūrio šalininkai kaip Boratas neigia, kad esame pakraštys. Objektyvias mūsų gyvenimo aplinkybes jie priskiria vienam iš kitų sunkumų sąrašų. Sunkumai yra įvairūs, bet tai nereiškia, kad negalime jų visų įveikti savo valia, pastangomis ir sumanumu. Pateikiamas argumentas, kad Pietų Korėja irgi yra pakraštys. Ši retorika dabar itin stipri. Samdome ekspertus iš Vakarų, oksfordus baigę jauni specialistai lietuviai grįžta kurti to proveržio. Inovacijomis, konferencijomis apie inovacijas, technologijų parkais ir mokslo slėniais gyvena visa akademinė bendruomenė ir daugybė startuolių.

Iš pirmo elgesio būdo galime pasijuokti. Jis neabejotinai yra neadekvatus ir iškart kaip toks identifikuojamas. Tačiau antras atrodo labai patrauklus, jį iš pirmo žvilgsnio yra sunku įveikti argumentais. Žinoma, interneto amžiuje žmonės ir būdami Balio saloje dirba bei uždirba, o transporto sąnaudos yra tokios mažos, kad per e. parduotuvę ką nors atsisiųsti į Berlyną, ko gero, nėra brangiau negu į Vilnių. Tačiau geografinio centro ir periferijos dėsnis negali būti taip lengvai ignoruojamas darbo rinkoje. Norėdami ką nors įdarbinti, galite prisirinkti kiek tik norite objektyvių duomenų apie žmogų – rekomendacijų, sertifikatų, diplomų, bet jo nepamatę ir neįvykdę keleto projektų kartu, nežinosite, ar galite žmogumi pasitikėti. Nuotolinis kontaktas, kad ir kokiais virtualios realybės įrankiais papildytas, neleidžia pajusti kūno kalbos, pokalbio atmosferos ir kitų smulkmenų, kurios yra labai svarbios bandant suvokti kito žmogaus ketinimus. Nobelio premijos laureatė Elinor Ostrom tai vadina mikrosituacijų veiksniais, kurie, jos nuomone, yra būtini kuriant pasitikėjimą, siejamą su bet kokia kolektyvine veikla. Kitaip tariant, nuotolinis darbas vyksta, kai darbuotojas tiesiogiai susikuria reputaciją, o reputaciją „nešiotis“ iš vienos darbo vietos į kitą lemta tik nedaugeliui. Todėl kvalifikuotam darbuotojui reikia būti ten, kur yra daug darbdavių, galinčių pasinaudoti jo kvalifikacija. Tai ir yra didysis centro privalumas. Jei šį privalumą ignoruojame ir manome, kad jį įveiksime savo valia, labai greitai sukuriame infrastruktūrą, kai rengiami ekspertai, kuriuos natūraliai traukia centras. Arba blogiau – tai, ką sukuriame, nėra labai konkurencinga, nes negalime pritraukti ekspertų. Kas gi kraustysis į Vilnių iš Roterdamo, kai aplink Vilnių 500 km spinduliu nėra kito dėmesio verto darbdavio, o aplink Rotedramą tokių – keli tūkstančiai 100 km spinduliu.

Jau apie 10 metų reformuojame švietimo, mokslo ir inovacijų sistemas taip, tarsi nebūtume periferija. Ir tie 10 metų leido daugeliui padaryti puikią karjerą Lietuvoje ir užsienyje, atsirasti daugeliui verslų. Bet nemačiau tyrimo, kuris parodytų, kiek kiekvienam klestinčiam verslui ar klestinčiam emigrantui buvo atseikėta biudžeto ir Europos Sąjungos investicijų. Bijau, kad tokie skaičiai primintų Pyro pergalę.

Tad koks gali būti trečias būdas gyventi periferijoje? Na, galbūt nesiekti sukurti Lietuvoje oksfordų ar guglo atitikmenų, aukojant kone visos visuomenės siekius ir lūkesčius. Galbūt reikia atsižvelgti į visas objektyvias aplinkybes ir tuomet pagal jas ieškoti tik mums tinkamiausių politikos priemonių? Ir tai net nebūtų labai didelė inovacija – tai daro daugelis valstybių, esančių pakraščiuose. Na, kad ir Suomija. O jei ir atsiras Lietuvoje kokia „Nokia“, tai čia „vyšnia ant pyrago“. Ne dėl bendrovės „Nokia“ Suomijoje tapo geriau gyventi. Priešingai – „Nokia“ atsirado dėl to, kad Suomijoje geriau. Ir kai jos neliko, Suomijoje vis tiek gerai. Požiūrio skirtumas – subtilus, pasekmės – didelės.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"