Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Stebuklingos istorijos

 
2018 09 24 9:59

Ten kur šiandien yra Dievo Gailestingumo bažnytėlė anksčiau buvo Šv. Trejybės bažnyčia priklausiusi Vilniaus universitetui. Per savo amžius bažnyčia matė daug permainų, buvo niokojama.

Atstačius nepriklausomybę buvo nutarta bažnyčią restauruoti ir atverti duris tikintiesiems kaip vilties ženklą. Bet pradžia nebuvo labai paprasta, kilo daug aistrų dėl ketinimų perkelti į jos altorių garsų Jėzaus Kristaus atvaizdą „Gailestingasis Jėzus“, nutapytą dalininko Eugenijus Kazimirovskio 1934 m. Vilniuje pagal vienuolės seselės Faustinos Kovalskos, bažnyčios paskelbtos šventąja, regėjimus ir iki tol saugotą greta esančios šv. Dvasios bažnyčioje šoniniame altoriuje. Seselė Faustina buvo išreiškusi norą, kad paveikslas atsirastų centriniame altoriuje.

Noras perkelti paveikslą buvo suprastas kaip ketinimas įžeisti lenkų tikinčiųjų jausmus, nes šv. Dvasios bažnyčioje pamaldos vyko lenkų kalba. Prie paveikslo susirinko budėtojai ir neleido išnešti paveikslo. Prireikė nemažų diplomatinių pastangų, kol susitarus dviejų tautų atstovams paveikslas naktį buvo perneštas į kitą vietą, į Dievo gailestingumo bažnytėlę. Rožinio dalys Dievo valia atsidūrė savo vietose – paveikslas buvo pakabintas virš altoriaus, taip kaip savo vizijose matė sesuo Faustina, bažnyčioje kur anksčiau tarnavo jos nuodėmklausys kun. Mykolas Sopočko.

Šiandien aukštai į altorių pakylėtas gailestingumu spindintis paveikslas yra vienas Vilniaus simbolių, maldininkų ir turistų lankymo vieta, o pati bažnytėlė širdingai prižiūrima seselių vienuolių įtraukta į kelionių po miestą maršrutus.

Ir visas kelias nuo buvusių įvažiavimo į Vilnių Trakų vartų iki senamiesčio pagrindinės Pilies gatvės yra tikras dvasinis lobynas. Prasideda jis nuo Pranciškonų bažnyčios kur yra Baltosios madonos, moterų užtarėjos skulptūra, toliau eina link šv. Dvasios bažnyčios, su jos požemiuose amžius menančiomis karų ir marų aukomis, po to tyliai ir nepastebimai įeina į Dievo gailestingumo bažnyčią ir atveda prie Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios, kurios pradžia siejama su Lietuvos krikštu, o dabar tikro Vilniaus mokslo ir dvasinės kultūros centro durų. Anksčiau sakydavo, kad pro kiekvieną Vilniaus senamiesčio langą galima pamatyti bažnyčios bokštą.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ir ES institucijų ekspertė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"