Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Sokratams: lauk iš universitetų!

 
2018 03 14 6:00

V amžiuje prieš Kristų Atėnų gatvėmis vaikštinėdavo Sokratas, kuris su praeiviais diskutuodavo įvairiais klausimais. Vienas jų: kas yra tiesa? Sokratas, kaip ir Jėzus Kristus, niekada neužrašė savo minčių. Sokratui mirus buvo įkurtos kelios filosofinės (mokslinės) mokyklos, iš kurių garsiausia – Platono akademija. Platono ir jo mokinio Aristotelio laikai – antikinio mąstymo aukso amžius. Jų idėjos – vienas iš Vakarų civilizacijos trijų šaltinių (be krikščionybės ir Romos teisės). Kitaip tariant, Sokratas stovėjo prie Vakarų civilizacijos, kuriai padėjo ir atsirasti, ištakų. Beje, tiesos „pribuvėjo“ metaforą pasiūlė jis pats. Dabar mums sakoma: sokratus, kurie nieko neparašo, varykite lauk iš universitetų. Tačiau apie viską iš eilės.

Valdžios institucijoms vienu mostu uždraudus priėmimą į kelis šimtus universitetų studijų programų, iškilo daug klausimų: dėl švietimo idėjos, dėl teisės vaidmens, dėl valdžios funkcijų, o svarbiausia – dėl tiesos demokratinėje valstybėje. Iš esmės tai reiškia ne tik programų, bet ir fakultetų ar net atskirų universitetų likvidavimą procedūriniais pretekstais. Tai daroma tada, kai universitetai ir jų programos jau akredituoti tam tikram laikotarpiui, t. y. jiems suteiktos teisinės garantijos gyvuoti bei tobulėti.

Tai byloja apie atžangos tendencijas mūsų pažengusioje visuomenėje: vietoj kritikų-kūrybininkų įsigali ekspertai-šamanai, kurie formulių vingrybėse nesunkiai paslepia tiesą (ir teisę).

Iki šiol buvo aiškiai apibrėžti studijų programos kokybės kriterijai: programos tikslai ir rezultatai, studijų planas, programos vadyba, dėstytojų kvalifikacija, studentų nuomonė, materialinė bazė, viešinimo priemonės. Tuo remiantis buvo samdomi užsienio ekspertai, kurie akredituodavo (trejiems ar šešeriems metams) studijų programas arba jų neakredituodavo. Akreditavimas reiškė teisę ir pareigą rūpintis programa kaip gimusiu kūdikiu.

Tai, kas nutiko praėjusią savaitę, rodo nusistovėjusių aukštojo mokslo kokybės kriterijų griūtį ir kitus dalykus apie mūsų visuomenę bei jos raidą. Čia simptomiškas šamanų-ekspertų vaidmuo tenka „specialistų“ Vyriausybei. Šamanų darbas visada slaptas, o jų formulės – jiems vieniems suprantamos. Būtent taip šį kartą ir įvyko.

Vertinimo formulę stengtasi susukti taip, kad visuomenė šios nesuprastų. Iš minėtų kokybės kriterijų paimtas vieno jų aspektas (dėstytojų kvalifikacija, matuojama jų publikacijų gausa), kuris kaip skustuvas pritaikytas programoms nurėžti. Procedūra tokia: balais vertinamos pačių universitetų atrinktos, jų nuomone, geriausios publikacijos. Tarkime, fakultetas ar universitetas turi 100 publikacijų, iš kurių liepiama pačiam fakultetui nusijoti 92 (neteikiant vertinti), o likusias pasilieka teisę išbrokuoti šamanai-ekspertai. Dažniausiai pasitaikantis pretekstas – straipsnis neatitinka mokslo krypties. Tarkime, Kūrybinių industrijų fakulteto publikacijos – apie kūrybingumą įvairiais aspektais, tačiau teigiama, kad jos privalo būti apie archyvistiką, nes mokslo valdininkai tiesiog neturi kūrybingumo studijų stalčiuko. Maža to, šamanams-ekspertams suteikta teisė išbrokuoti bet kokį straipsnį prestižiniame užsienio žurnale ir išaukštinti publikaciją vietos kalba vietinėje spaudoje.

Po šio būrimo formulėmis viešai paskelbiama, kad studentai nebus priimami į atitinkamas programas, nes šios neatitinka kokybės reikalavimų. Kokia tiesos vieta demokratinėje valstybėje? Ar teisė susijusi su tiesa? Tai – Sokrato klausimai, kurie dabar aktualūs kaip niekada.

Čia norom nenorom prisimeni stalinistinę trijulę, kuri nuspręsdavo, gyventi ar mirti įtartinai besišypsančiam žmogui. Šamanai-ekspertai nuspręs, gyventi ar mirti įtartinoms programoms (koks gali būti kūrybingumas šiais griežtos švietimo kontrolės laikais?). Ne veltui kalbėjome apie archyvistiką – Stalino precedentai, suarchyvuoti mūsų sąmonėje, yra parankūs.

Atrodo, praktikams-sokratams turėsime pasakyti: lauk iš universitetų, nes nerašote straipsnių. „Lauk“ pasakysime ir tiems, kurie turi pedagoginį ir retorinį talentą, bet nepakankamai rašo. „Lauk“ sušuksime tiems, kurie ieško kūrybingų dėstymo būdų, tačiau jų neaprašo unifikuotos krypties žurnale. Bet koks praktikas-sokratas (tarkime, prodiuseris iš televizijos Kūrybinių industrijų programos) tampa nelaimės nešėju, nes užima mokslininko, kurpiančio straipsnius apie archyvistiką, vietą.

Tai, kas vyksta, nėra vien švietimo monopolizavimas uždarant privačius ir mažus universitetus. Turint kelis universitetus lengviau kontroliuoti palaužiant tiek rektoriaus, tiek dėstytojo, tiek studento valią. Universitetai – vieta disciplinuoti ir bausti, o ne ugdyti sokratus, kurie, ieškodami tiesos, kritikuotų valdžią. Maža to, tai byloja apie atžangos tendencijas mūsų pažengusioje visuomenėje: vietoj kritikų-kūrybininkų įsigali ekspertai-šamanai, kurie formulių vingrybėse nesunkiai paslepia tiesą (ir teisę). Ar mes vis dar esame Vakarų civilizacija, jei nebeturime nė vieno iš minėtų trijų ramsčių?

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"