Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Socialdemokratų duobė

 
2017 10 06 6:00

Prieš dvi savaites rašytą komentarą pavadinau „Socialdemokratų kryžkelė“, nes tai buvo prieš pat šios partijos tarybos posėdį, kuriame turėjo būti nusprendžiama, kaip elgtis partijai – likti parlamentinėje koalicijoje su „valstiečiais“ ar išeiti į opoziciją. Jau prieš partijos tarybos posėdį klausimas atrodė tarsi ir išspręstas, nes po atliktos apklausos iš 60 partijos skyrių 43 buvo už perėjimą į opoziciją.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybos sprendimas apžvalgininkų nenustebino, nes jame atspindėta partijų skyriuose pareikšta nuomonė – apie 72 proc. tarybos posėdyje dalyvavusių jos narių (140 iš 195) pasisakė už darbą opozicijoje. O toliau prasidėjo dalykai, akivaizdžiai liudijantys, kad Socialdemokratų partija yra gilioje duobėje, iš kurios ji gali ir neišsikapstyti.

Duobė, kaip ir kryžkelė, dažnai vartojama metafora, apibūdinanti didelį nuosmukį. Kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad didžioji partijos frakcijos Seime dalis nusprendė nepaklusti partijos sprendimui ir sudaryti vadinamąją frakcijų koaliciją? Juk tarp nepaklususiųjų yra du buvę partijos pirmininkai – Gediminas Kirkilas ir Algirdas Butkevičius. Galima ir kitaip sakyti – skirtingi požiūriai į buvimą valdžioje ar opozicijoje atvėrė partijos sopulius, kuriuos iki šiol pavykdavo paslėpti. Juk šie sopuliai neatsirado tik dabar...

Susiklosčiusi padėtis partijoje leidžia spėti, kad skaudžiausias sopulys yra partijos elito santykiai su eiliniais ir ne visai eiliniais partijos nariais. Apie tai iškart, kai tik buvo išrinktas, viešai pasakė ir naujasis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Švelniai tariant, partijos elitas nelabai tardavosi su eiliniais partijos kolegomis. Pastarųjų paskirtis būdavo pritarti viskam, ką nuspręsdavo partijos vadovybė.

Kol partijos ir jos vadovų populiarumo reitingai buvo aukšti, kaipgi kitaip galėjo būti? Tikrai žinau, kad ne visi praėjusios kadencijos Seimo socialdemokratai pritarė Darbo kodekso projektui, tačiau nepajėgė pasipriešinti tuomet visuomenėje dar populiariam partijos pirmininkui A. Butkevičiui, kuris savižudiškai stūmė šį projektą. Ar partijai lengviau, kad Darbo kodeksu A. Butkevičius atliko savo politinę savižudybę? Jis pakenkė ir partijai, tai parodė 2016 metų Seimo rinkimai.

Pralaimėjimas rinkimuose, kai dar pusmetį iki jų atrodė, kad socialdemokratai bus rinkimų lyderiai, prablaivė šią partiją. Visiškai suprantama, kad reikėjo keisti partijos pirmininką – toks dalykas yra partinės demokratijos tradicija, tik Lietuvoje jos ne visada laikomasi. Tačiau čia LSDP elito laukė išbandymas, kurio jis, kaip rodo pastarieji įvykiai, neišlaiko.

Socialdemokratai negalėjo atsilikti nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (bent jau viešųjų ryšių požiūriu), todėl pirmą kartą nutarė rinkti pirmininką visuotiniuose partijos rinkimuose. Ir vėl stengdamiesi neatsilikti nuo konservatorių, kandidatais iškėlė jaunus ir panašaus populiarumo partijos kolegas. Šie konkurentai važinėjo į partijos skyrius, rengė diskusijas, todėl turi puikiai žinoti nuotaikas, tvyrančias partijoje. Todėl man labai keista klausyti ar skaityti, kaip kai kurie žurnalistai mini kažkokias naujojo pirmininko G. Palucko ambicijas, norą padidinti savo svorį partijoje. Juk jis tiesiog išsako partijos daugumos nuomonę, kad būti koalicijoje su „valstiečiais“ partijai nenaudinga, ir ypač galvojant apie partijos ateitį.

Politikos mokslo atstovai senokai pastebėjo, kad drausmė gimdo galią, t. y. kuo drausmingesnė parlamento dauguma, tuo ji galingesnė.

Frakcijos nepaklusimas partijos tarybos sprendimui apnuogino tiesą, kad LSDP elitas nėra pratęs paisyti kitos nuomonės. Juk per visą šios partijos dabartiniu pavidalu istoriją viską spręsdavo partijos vadovybė, kuri in corpore sėdėdavo Seime. Frakcijos nariai, nepaklūstantys tarybos sprendimui, nenori pripažinti, kad keičiasi partijos elito ir narių santykiai, nes šiems pokyčiams postūmį davė tiesioginiai pirmininko rinkimai – partijos narių išrinktas pirmininkas, kad ir nenorėdamas, turi paisyti nuotaikų partijoje, nes nuo to priklauso jo partinė karjera. Atrodo, kad tie laikai, kai pirmininką parinkdavo partijos elito grupuotės, o suvažiavimas tik patvirtindavo pasirinkimą, jau negrįš.

Kitas sopulys, kuris paaiškėjo tik dabar, yra partijos kartų kaita. Kad ir ne savo noru, o tik mėgdžiodami konservatorius, lyderiu išsirinkę jauną žmogų, socialdemokratai turėjo suprasti, kad prasidės kartų pasikeitimo skausmai. Iš 17 Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narių 9 žmonės yra 60 metų ir vyresni. Žinoma, tai tarsi ir nedidelis amžius protinio darbo atstovams, jį net galima vadinti rimta branda. Tačiau trisdešimtmečio ar keturiasdešimtmečio žmogaus akimis tie, kam per 60, yra „gana pasenę“. Kaip tie šešiasdešimtmečiai, kurie nelaiko savęs senais, sugebės pasitraukti ir užleisti vietą jaunesniems? Regis, nepaklusnieji Socialdemokratų partijos frakcijos nariai prašosi būti išmesti iš vežimo.

Dar vienas sopulys, išryškėjęs po šios frakcijos nepaklusnumo demaršo, yra galbūt labiau moralinis. Iš 17 frakcijos narių tik 4 išrinkti vienmandatėse apygardose. Tai – Mindaugas Bastys, Andrius Palionis, Rimantas Sinkevičius ir Antanas Vinkus. Visi kiti arba pralaimėjo vienmandatėse, arba iš viso nebandė rungtis. Kitaip tariant, į Seimą jie pateko tik todėl, kad buvo sąraše partijos, kurios tarybos sprendimui dabar leidžia sau nepaklusti. Tačiau ar verta moralizuoti ir gėdinti tuos, kas nepaklūsta partijos sprendimui?

Tie nepaklūstantieji politikoje yra ne naujokai ir puikiai supranta reiškinio, vadinamo drausme, svarbą ne tik politikoje, bet ir visuomenėje. Drausmingi vairuotojai sukelia mažiau avarijų, drausminga kariuomenė lengviau laimi mūšius. Politikos mokslo atstovai senokai pastebėjo, kad drausmė gimdo galią, t. y. kuo drausmingesnė parlamento dauguma, tuo ji galingesnė.

Nedrausmingos politinės partijos yra nonsensas. Be įstatų, programos ir drausmingo jų laikymosi partijos virstų paprasčiausia minia, kurioje veikia kitokia elgesio logika. Todėl LSDP, jei ji galvoja apie savo ateitį, susidūrė su rimta dilema – kaip pasielgti su nedrausmingaisiais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"