Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Socialdemokratai: kas toliau?

 
2017 10 20 6:00

Melodrama (o gal tragedija?) Lietuvos socialdemokratų partijoje (LSDP) pasiekė tam tikrą, greičiau dalinę, atomazgą. Iš dešimties nepaklususiųjų partijos tarybos sprendimui aštuoni patys pasitraukė iš partijos, vienas buvo pašalintas, o vienas suprato klydęs ir paliko maištininkus. Atomazga dalinė, nes laukia dar ne viena šios melodramos serija, todėl daug kam kirba klausimas, kas bus toliau.

LSDP ateitis ir likimas nėra tik šios partijos narių ir nedidelio būrelio politikos apžvalgininkų rūpestis ar dėmesio objektas. Nuo Seimo atkūrimo, t. y. nuo 1992 metų, ši partija praktiškai keturias kadencijas buvo valdančioji, tik dviem kadencijoms užleido vietą konservatoriams. Kad ir kaip kreivai mūsų piliečiai žiūri į politines partijas, šiuolaikinė demokratija kaip valdžios organizavimo ir įgyvendinimo režimas yra partinė demokratija. Tai reiškia, kad valdžios norintys žmonės buriasi į savanoriškas organizacijas ir siūlosi piliečiams būti vadinamaisiais jų atstovais parlamente arba savivaldos taryboje. Partijos yra savotiškos komandos, pasiruošusios valdyti valstybę.

LSDP (bent jau iki šių vidinių nesutarimų) tikrai buvo gausi ir galinga komanda. Kitas klausimas – kaip ši komanda valdė valstybę. Didelė nesėkmė 2016 metų Seimo rinkimuose rodo, kad ji valdė prastai. Todėl klausimas, kas toliau bus LSDP, virsta dviem konkrečiais klausimais. Pirmiausia, ar Lietuvai reikalinga kairioji, socialdemokratinė partija? Jeigu atsakymas yra teigiamas, antras klausimas – ar dabartinė LSDP gebės tapti tokia partija?

Teigiamas atsakymas į pirmą klausimą, regis, savaime suprantamas, tačiau mūsų viešojoje erdvėje gyvuoja ir gana stipri nuostata, kad socialdemokratinės partijos Lietuvai nereikia. Buvo galima suprasti ekonominio ir politinio liberalizmo poreikį ir suklestėjimą prieš 20 metų, kai kapstėmės iš sovietinės sistemos. Tačiau dabar, kai jau turime visuomenę, kurioje socialinė atskirtis tik didėja ir kapitalas apmokestintas mažiau nei darbas, dirbantys ir tvarkingi žmonės negali išgyventi iš savo darbo, o emigracija jau tampa grėsmingu reiškiniu, neigti kairiosios politinės partijos reikalingumą yra nesąmonė. Ar ir toliau žmogui bus sakoma, kad jei mažai uždirbi, pats esi kaltas?

Juk ekonomikoje yra du svarbūs veikėjai – darbdaviai ir darbėmiai. Jų interesai yra skirtingi ir net priešingi, tačiau jie vieni be kitų negali egzistuoti. Šią sąveiką apsunkina faktas, kad darbdavių pas mus trūksta, o darbėmių yra per daug, tad pirmųjų padėtis pranašesnė. Taigi čia svarbus tampa valstybės valdžios, turinčios derinti šiuos interesus, vaidmuo. Nuomonių, kaip reikia derinti šiuos interesus, yra daug ir įvairių, bet jas susistemina ir konkrečių programų pavidalą suteikia būtent politikai.

Kairiosios ir dešiniosios partijos Europoje atsirado spontaniškai, kaip skirtingų požiūrių į valstybės vaidmenį politinė išraiška. Kadangi ekonomika vystosi banguotai, turi savo pakilimų ir nuosmukių, valstybės kišimasis į savaiminę rinkos tvarką taip pat yra banguotas. Ekonominio pakilimo metu valdžios kišimasis sumažėja, nuosmukio laikais valstybės vaidmuo didėja, nes valdžia priversta švelninti skausmingas ūkio krizės pasekmes. O rinkimai į parlamentą vyksta reguliariai, jiems nesvarbu, ar dabar ūkio pakilimas ar smukimas, todėl ūkiui klestint daugiau šansų laimėti turi dešiniosios, o ūkiui nusmukus – kairiosios partijos.

Lietuvai verkiant reikia stiprios kairiosios partijos, todėl jei LSDP tokia netaps, atsiras kitų, norinčių užimti šią nišą.

Antras klausimas – ar dabartinė LSDP sugebės tapti tikra socialdemokratine partija – yra gerokai sudėtingesnis. Šį tapsmą veikia įvairūs veiksniai, juos reikėtų grupuoti į kliudančius ir padedančius.

Svarbiausias kliudantis veiksnys išliko dar nuo Algirdo Brazausko vadovavimo laikų. Tai faktas, kad LSDP pirmiausia buvo valdžios partija. A. Brazausko populiarumas visuomenėje buvo toks didelis, kad vien tai teikė solidžios partijos įvaizdį. Nereikėjo daug kalbėti apie savo socialdemokratinę etiketę, o pats jų lyderis nesibaimino ir liberalo etiketės. Visi mes – liberalai, sakė jis, tik iki skirtingos ribos.

Valdžios partija per keturias kadencijas (16 metų!) negalėjo nesuartėti su stambiuoju verslu. Taip pat negalima nepaminėti šios valdžios partijos ryšių su valstybės įmonėmis. Pastarasis tokių ryšių pavyzdys yra Lietuvos valstybei gresianti 28 mln. eurų bauda už „Lietuvos geležinkelių“ veiksmus, padarytus tada, kai valdžioje buvo LSDP: Gediminas Kirkilas buvo ministras pirmininkas, o Algirdas Butkevičius – susisiekimo ministras. Negi geležinkelio atkarpa į Latviją buvo ardoma be politikų pritarimo?

Valdžios partijos sindromas sutrukdė dabar jau buvusiam socialdemokratų elitui adekvačiai įvertinti padėtį ir nesivelti į koaliciją su „valstiečiais“, atėmusiais iš socialdemokratų rinkėjus. Būtent dėl šios nelaimingos koalicijos kilo dabartinė partijos krizė, kurios pasekmes dar sunku įvertinti.

Svarbiausias padedantis veiksnys – tarp partijos narių stiprėjantis supratimas, kad tokia LSDP, kokia buvo vadovaujant A. Brazauskui, G. Kirkilui ir A. Butkevičiui, neturi ateities. Lietuvai verkiant reikia stiprios kairiosios partijos, todėl jei LSDP tokia netaps, atsiras kitų, norinčių užimti šią nišą. Tik bėda, kad, kaip rodo „valstiečių“ veikla, tokios naujokės pirmiausia priskaldys nereikalingų malkų ir tik paskui galbūt taps tikromis partijomis. Bet greičiausiai jos tokios netaps, todėl mūsų kairysis elektoratas prieš kiekvienus Seimo rinkimus matys vis naujų pažadukų.

Ir dar – apie G. Kirkilo optimizmą, išstojus iš LSDP, daug nuveikti politikoje. Manau, kad mūsų rinkėjai nemėgsta atskalūnų, tai rodo politiniai likimai žmonių, palikusių savas partijas ir bandžiusių veikti politikoje. Ryškiausias pavyzdys yra Gediminas Vagnorius, kuris, palikęs konservatorius, vis bandė grįžti į didžiąją politiką, bet taip ir negrįžo. O juk jis buvo nepalyginti ryškesnė politinė figūra nei dabartiniai socialdemokratų atskalūnai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"