Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Skandalo pjūviai

 
2018 05 04 6:00

Balandžio pabaigoje kilusį ažiotažą dėl privataus susirašinėjimo paviešinimo galima vertinti keliais pjūviais – moraliniu, sociologiniu ir politologiniu.

Turbūt ne vieni kalėjimo metai gresia Eligijui Masiuliui, jei jis ryžosi tokiam moralės požiūriu nepriimtinam sprendimui – viešinti privatų susirašinėjimą su prezidente Dalia Grybauskaite. Ir šiuo požiūriu nėra labai svarbu, ar paskelbti elektroniniai laiškai yra autentiški. Pati prezidentė nepatvirtina jų autentiškumo, tačiau neneigia, kad toks susirašinėjimas buvo ir kad tuose laiškuose galėjo būti net stipresnių pasakymų.

Svarbiau yra pats poelgis, jis – akivaizdžiai amoralus. Dorovė (moralė) yra žmonių elgesio ir jų tarpusavio santykių reguliavimo sistema, kuriai būdingas asmeninis individo apsisprendimas elgtis vienaip arba kitaip. Mes patys nusprendžiame, meluoti ar nemeluoti mamai (tėvui) ar žmonai (vyrui), vogti ar nevogti, išduoti draugą ar neišduoti jo. Dorovės taisyklės nėra kur nors aiškiai surašytos, tačiau mes visi puikiai jaučiame, koks elgesys yra moralus, o koks – nemoralus.

Todėl privataus susirašinėjimo paviešinimas yra smerktinas. Tai savotiška išdavystė. Juk kai su žmogumi bendraujame neoficialiai, laikomės prielaidos, kad šis bendravimas neiškils į viešumą ir kad tokios pačios prielaidos laikosi mūsų partneris. Paviešinimas reiškia, kad mūsų partneris mus apgavo. Deja, apgavysčių ir išdavysčių žmogaus gyvenime netrūksta, jų pilna visose srityse, ypač politikoje.

Sociologinis pjūvis mums primena, kad yra fasadinė žmonių santykių pusė ir tai, kas vyksta už fasado. Fasadas – tai mūsų socialinė padėtis, išeiginiai drabužiai, šypsenos ir elgesys viešumoje. Tačiau tikresnis gyvenimas vyksta už fasado, ten, kur nusiimamos formalios kaukės ir bendraujama kitaip.

Paskelbti elektroniniai laiškai yra to kito, už fasado vykstančio bendravimo liudijimas. Šalies vadovė neformaliai susirašinėjo su vienos parlamentinės partijos lyderiu. Jei ne tie laiškai, šiam partijos vadovui būtų reikėję labai dažnai važinėti į Simono Daukanto aikštės rūmus. Kam tada žmonija sugalvojo paštą ir laiškus, kuriuos iš pradžių skraidindavo dresuoti pašto karveliai? Daugybę reikalų sprendžiame pasitelkę paštą (dabar jau elektroninį), rašome formalius ir neformalius laiškus. Politikai daro tą patį.

Kitas klausimas – kas tuose laiškuose rašoma. Šiaip jau neturėtume to žinoti, nes laiškai – privatūs. Vis dėlto, jeigu dalis laiškų paviešinta, tarsi atsiranda būtinybė vertinti jų turinį. Ką vertinti? Pasakymus, metaforas? Visi žinome, kad ir viešose kalbose prezidentė nevengia stiprių pasakymų. O gal vertinti prezidentės pastangas paveikti politinius procesus? Ar jos neperžengia kompetencijos ribų?

Taip pasiekiame politologinį pjūvį. Pradėčiau nuo to, kad visų šių problemų nebūtų, jei būtume karalystė. Karalius ar karalienė būtų formalus valstybės vadovas, o visas politinis gyvenimas suktųsi aplink parlamentą ir Vyriausybę. Karalystė tikrai nebūsime. Pakaktų būti tikra parlamentine respublika, kur prezidentas atlieka simbolinį vaidmenį, o realus lyderis yra ministras pirmininkas.

Deja, atkurtoje mūsų valstybėje sklandė stipraus prezidento vizija. Sunku pasakyti, kodėl tiek iečių buvo sulaužyta dėl prezidento institucijos. Gal Antano Smetonos ryškus prezidentavimas buvo giliai įstrigęs istorinėje atmintyje? Taip buvo sukurta „pusiau sistema“. Ji nėra nei tikra parlamentinė, nei tikra prezidentinė, o būtent turinti tiek vienos, tiek kitos sistemos bruožų.

Mano galva, parlamentinė sistema su visuotiniuose rinkimuose renkamo prezidento institucija sukuria daugiau problemų, nei turi privalumų. Prezidento institucijai suteikta palyginti daug galių, ji yra vykdomosios valdžios viena galvų, ir neaišku, pirma ar antra. Vyriausybę formuoja Seimo dauguma, tačiau ši negali to padaryti nedalyvaujant prezidentui. Gerai tai ar blogai? Mūsų politinė patirtis rodo, kad prezidento dalyvavimas parenkant personalinę Vyriausybės sudėtį dažnai sukelia trintį tarp šalies vadovo ir parlamento daugumos. Kam ta trintis kelia džiaugsmą?

Paviešintą susirašinėjimą reikia vertinti to meto politinių procesų kontekste. Nejaugi pamiršome, kad prezidentės ir tuometės Seimo daugumos santykiai buvo, švelniai tariant, nelabai geri? Ar ne iš keršto D. Grybauskaitei Seimas tada atmetė du jos siūlytus kandidatus į generalinius prokurorus. Du rimti teisininkai buvo viešai pažeminti ne dėl asmeninių savybių ir profesinės kompetencijos, o dėl Seimo daugumos ir prezidentės beprasmiškos kovos.

Turbūt ne vieni kalėjimo metai gresia Eligijui Masiuliui, jei jis ryžosi tokiam moralės požiūriu nepriimtinam sprendimui.

Prezidento posto teikiamas galias galima naudoti skirtingai. Algirdas Brazauskas nebuvo labai aktyvus, Valdas Adamkus buvo aktyvesnis, bet tik pirmąją kadenciją, o D. Grybauskaitė parodė, kad esant šiame poste galima būti bene svarbiausiu politinės sistemos žaidėju. Tačiau toks žaidimas turi savo kainą – nuolatinę konfliktinę situaciją.

Greičiausiai todėl „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis taip greitai prakalbo apie apkaltos prezidentei galimybę, o kiti „valstiečiai“ – apie laikinąją Seimo komisiją, skirtą prezidentės veiksmams, aptariamiems paviešintuose laiškuose, tirti. Juk negalima sakyti, kad prezidentės santykiai su šia Seimo dauguma yra geri. Užtenka prisiminti pernykštį prezidentės metinį pranešimą, kuriame valdančiosios daugumos veikla vertinta pasitelkus tokias sąvokas kaip „valdymo sumaištis“, „proto trūkumas“, „reformos imitacija“, „chaosas“, „pokyčių parodija“ ir pan. Galbūt šalies vadovė buvo teisi, tačiau „valstiečiai“ negalėjo neįsižeisti.

Bet kuris aktyvus ir ambicingas žmogus, būdamas mūsų valstybės prezidento poste, panaudos visas jam suteiktas galias, stengsis paveikti Seimo ir Vyriausybės darbą, todėl panašių skandaliukų neišvengsime ir ateityje.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"