Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Senas šaltas produktas naujoje pakuotėje

 
2018 04 16 9:40

Lieka vis mažiau skeptikų, kurie drįsta teigti, jog tai, kas šiandien vyksta tarp Rusijos ir vadinamojo Vakarų pasaulio nėra Šaltasis karas. Maskvos karinga retorika jau iš esmės nėra pridengiama, o Kremliaus propagandos puolami Vakarai pradeda suprasti, jog atlaidus požiūris į Rusiją nepadeda pažaboti jos atgijusių imperinių ambicijų.

Iš tikrųjų, ginčas dėl apibrėžimų – tas žaidimas, kurį mėgsta intelektualai Vakaruose. Pavyzdžiui, „The Economist“ redaktorius Edwardas Lucasas publikavo savo garsiąją knygą apie naująjį Šaltąjį karą dar 2008 metais. Po jos išleidimo jis buvo smarkiai kritikuojamas tų, kas teigė, jog „dabartinė Rusija nėra Sovietų Sąjunga“, kad esminių prieštaravimų tarp Maskvos ir Vakarų iš tikrųjų nėra bei akcentavo, jog geopolitinės aplinkybės pasaulyje yra visiškai kitokios. Taigi, E. Lucasas faktiškai buvo kaltinamas spalvų sutirštinimu.

Perfrazuojant tai, galime teigti – jeigu Kremlius elgiasi kaip pavojingas geopolitinis beprotis – jis ir turi būti traktuojamas kaip pavojingas geopolitinis beprotis.

Šiek tiek gaila, kad į E. Lucaso žodžius nebuvo įsiklausyta anksčiau. Savo knygoje jis kaip tik rodė, jog Maskva elgiasi taip, lyg kariautų Šaltąjį karą su Vakarais... Tiksliau, ji šį karą ir kariavo, o Vakarų pasaulis niekaip nenorėjo to matyti, nusigręždavo į šalį, nes pati mintis apie sugrįžimą prie Šaltojo karo situacijos buvo jam labai nemaloni.

Ginčai dėl apibrėžimų nėra nutilę ir šiandien – net po Rusijos įvykdytos brutalios Krymo aneksijos 2014 metais, aiškaus separatistų palaikymo Rytų Ukrainoje, paramos kraugeriškam rėžimui Sirijoje ir masinio propagandinio puolimo prieš JAV ir Europą. Atsiranda žmonių, kurie mano, jog su Kremliumi dar įmanomi geri bei pragmatiški santykiai, o visi minėti ženklai nevertinami kaip globalios konfrontacijos požymis bei yra tiesiog ignoruojami.

Yra ir kitoks – radikalesnis – požiūris. Pavyzdžiui, praeitą savaitę Vilniuje vykusiame jau penktame Laisvosios Rusijos forume vokiečių žurnalistas Borisas Reitschusteris pasakė, jog tai, kas dabar vyksta „yra blogiau už Šaltąjį karą“, nes sovietų ir Vakarų priešpriešoje buvo aiškios taisyklės, kurių abi pusės laikėsi, tuo tarpu šiandien Maskva elgiasi taip, lyg jokių taisyklių nėra. Čia dar galima pridurti, jog Šaltojo karo esmė ir buvo karštosios (realios) karo fazės vengimas, tam tikro status quo išlaikymas. Šiandieninėje Rusijos retorikoje to nėra, o kaip tik vyksta agresyvaus, karingo mąstymo eskalavimas.

Buvęs ES ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas minėtame Forume pasakė, kad tai, kas dabar vyksta – nėra Šaltasis karas, bet karas hibridinis. Kita vertus, irgi neišspręstas klausimas yra tai, ar hibridinis karas, apie kurį plačiai pradėta kalbėti 2014 metais ir kuris tapo labai madingu apibrėžimu, yra naujas reiškinys, juo labiau – ar tai tikrai Rusijos išradimas?

Tačiau nesutarimai dėl apibrėžimų iš tikrųjų nekeičia esmės – Rusijos ir vadinamojo Vakarų pasaulio konfrontacija yra reali. Šiuo metu ji tik gilėja. Faktas ir tai, jog atsakomybę už ją turi prisiimti Kremlius, nes, kaip ir minėta, Vakarų atsargumas Rusijos atžvilgiu labai ilgą laiką (o tiksliau – nedovanotinai ilgą laiką) buvo perteklinis.

Apibrėžimai iš tikrųjų ir nėra svarbūs, nes Rusija elgiasi kaip postmoderni diktatūra. Jos postmodernumą lemia žaidimas su senais naratyvais – iš sovietmečio atpažįstamais pasakojimais, pritaikomais naujai geopolitiniai realybei. Kremlius kopijuoja ir pritaiko Šaltojo karo principus, tačiau tai, kad tai yra Šaltojo karo kopija nedaro tą karą mažiau realiu. Kaip knygoje apie simuliakrus rašė prancūzų filosofas Janas Baudrillardas, kaip mes galime teigti, jog simuliuojantis psichinę ligą žmogus iš tikrųjų yra sveikas, kai jo demonstruojami simptomai išoriškai „yra tikri“? Perfrazuojant tai, galime teigti – jeigu Kremlius elgiasi kaip pavojingas geopolitinis beprotis – jis ir turi būti traktuojamas kaip pavojingas geopolitinis beprotis.

Kita vertus, pernelyg bijoti naujojo Šaltojo karo nėra reikalo. Kaip ir minėta, Maskva mėgsta atpažįstamus modelius. Jos įsitraukimą į Sirijos konfliktą galima paaiškinti ta pačia klasikinio Šaltojo karo logika. Sovietų Sąjunga irgi mėgdavo palaikyti abejotinus politinius režimus užsienyje, taip varžydamasi su JAV trečiojo pasaulio geopolitinėje scenoje. Net bręstantis galimas karinis susidūrimas tarp JAV ir Rusijos Sirijoje paklūsta Šaltojo karo logikai. Maskva ir Vašingtonas kaip „senais gerais laikais“ gali pradėti kautis „kažkur kitur“ vengiant tiesioginio karinio susidūrimo.

Gana simptomiška yra ir Maskvos reakcija į dabartinį JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos smūgį Sirijai. Kremlius, iki tol grasinęs Vašingtonui vos ne atsakomuoju smūgiu, iš tikrųjų, galima sakyti, nieko nepadarė. Buvo vėl įjungtas propagandinis frontas – troliai internete teigė, jog dalis paleistų raketų buvo numušta (kai kurie propagandiniai resursai paskelbė, jog buvo sunaikintos visos raketos), tačiau spaudos konferencijoje Pentagone jungtinių pajėgų vadas Kennethas McKenzie tai ramiai paneigė, pareiškęs, jog Sirijos priešraketinė gynyba buvo visiškai neefektyvi.

Bent jau formali Šaltojo karo logika dabartinėje situacijoje būtų mažiausia iš blogybių, nes potencialiai leistų sulaikyti dabartinę – daugiau nei akivaizdžią – konfrontaciją šaltoje stadijoje.

Žinoma, dabartiniai konfrontacijai negalima visiškai aklai matuoti XX amžiaus Šaltojo karo rūbo. Situacija iš tikrųjų yra kiek kitokia ir, pirmiausiai, ne Rusijos naudai – Maskva faktiškai neturi realių sąjungininkų, o pašonėje bręsta galinga Kinija. Kita vertus, dabartinė Maskva ir blefuoja beprotiškiau, nei tai darė SSRS. Tačiau reikia suprasti, jog dabartinę Kremliaus aroganciją ir geopolitinį avantiūrizmą lėmė ir tai, jog dar ne taip Vakarų reakcija į visus Rusijos akibrokštus buvo labai minkšta. Tačiau tie laikai, kas rodo tiek Vakarų pasaulio solidarumas dėl Skripalių apnuodijimo bylos, tiek naujos JAV įvestos sankcijos, jau baigėsi.

Naujojo Šaltojo karo apibrėžimas dabartiniams įvykiams iš esmės atrodo visiškai priimtinas. Tačiau, galima pakartoti – ne apibrėžimai yra esmė. Kaip ir minėta, bent jau formali Šaltojo karo logika dabartinėje situacijoje būtų mažiausia iš blogybių, nes potencialiai leistų sulaikyti dabartinę – daugiau nei akivaizdžią – konfrontaciją šaltoje stadijoje. Tai būtų ne pats blogiausias rezultatas, atsižvelgiant į visą dabartinę situaciją.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"