Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Šeimos ir nešeimos

 
2007 09 22 0:00

Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius ir jos vicepirmininkė Irena Degutienė spaudos konferencijoje pristatė šios partijos parengtą ir Seime įregistruotą 'paramos šeimai pagrindų įstatymo' projektą. Savo pasiūlymus, kaip gerinti šeimos būklę, konservatorių lyderiai vadina 'kultūrine, mąstymo ir valstybės požiūrio į šeimą revoliucija'.

Šių pasiūlymų esmė - stiprinti šeimos, kaip vieneto, jungiančio tėvą, motiną ir vaikus, materialinę bazę. Tai požiūris, kad mūsų valstybėje reikia pagaliau imtis konkrečių veiksmų, kaip stiprinti šeimos instituciją ir skatinti gimstamumą.

Akivaizdu, kad konservatoriai taiko į nišą, kuri mūsų šalyje buvo smarkiai apleista. Juk iki šiol šalyje buvo vykdoma ne šeimos, bet socialinė politika, neturėjome ir ilgalaikės šeimos vystymo strategijos. Demografinės pasekmės kraupios, vaikų gimdymas tapo asocialų užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, o tvarkingos šeimos, kurios ryžosi turėti vaikų, vos galą su galu suduria.

Atmetus artėjančių rinkimų kvapą, galima tik džiaugtis, kad į šeimos problematiką atkreipiama vis daugiau dėmesio. Negana to, mūsų valstybė ir visuomenė šiuo klausimu yra atsidūrusi savotiškoje kryžkelėje.

Ką galime vadinti šeima? Ar tradicinė šeima ir naujos partnerystės formos bei sambūviai valstybės politikoje yra lygiaverčiai dariniai? Artimiausiu metu į šiuos ir panašius klausimus turi būti atsakyta, o valstybės politika nuosekliai ir tvariai vykdoma, nes kitu atveju po šimtmečio lietuviai taps retenybe po saule.

Todėl norisi tikėti, kad Seimas savo rudens sesijos darbotvarkėje ras laiko svarstyti Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos parengtą Valstybinės šeimos politikos koncepciją. Ši koncepcija šiuo metu mūsų visuomenei reikalinga kaip oras, nes pastaroji regimai praranda orientyrus kultūrinio bei vertybinio daugiasluoksniškumo akivaizdoje. Juk jauna šeima, auginanti du tris vaikus, greitai mūsų visuomenėje taps alternatyviu gyvenimo būdu.

Žinoma, kad jokios koncepcijos ar strategijos visų šių problemų neišspręs, tačiau reikalinga aiški, konkreti ir įsipareigojanti valstybės pozicija šeimos atžvilgiu. Koncepcija būtent ir siekia įtvirtinti Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Aišku, šios nuostatos niekas nekvestionuoja, bet visi neaiškumai prasideda, kai mėginama išryškinti, ką reiškia šeimos sąvoka.

Koncepcija išsklaido šio klausimo miglotumus pateikdama pirmą kartą Europos Sąjungos valstybėse ne antropologinę ar sociologinę, bet teisinę šeimos apibrėžtį, pagal kurią "šeima yra vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta, artimais giminystės ryšiais susijusi asmenų bendruomenė, valstybės laikoma subjektu." Be to, kad būtų išvengta galimų nesusipratimų, įvedamos nepilnos, krizinės, išplėstinės šeimos sąvokos.

Tai, kad koncepcijoje neatsirado vietos konkubinatinėms sambūvio formoms, sukėlė radikalių kairiųjų pasipiktinimą. Tačiau akivaizdu, kad dėl įsipareigojimo vengimo matmens šios partnerystės formos yra trapesnės bei nepatvaresnės už santuokinę instituciją, taip pat dažniausiai uždaros vaisingumui. Be to, vien faktas, kad kas nors gyvena po vienu stogu, negali tapti prielaida tai prilyginti šeimai. Todėl absurdiška būtų, kad tokie dariniai sulauktų valstybės paramos. Valstybė gali šias sambūvio formas toleruoti, bet ne skirti joms išskirtinį dėmesį.

Kad ir kaip ten būtų, bet suaktyvėjęs dėmesys šeimos klausimams yra pagirtinas dalykas. Norisi tikėti, kad tai taps tam tikra politinio gyvenimo ašimi, o ne vienadieniu rinkimų triukšmu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"