Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Seimo diskusijose – vėl Darbo kodeksas

 
2018 05 17 6:00

Dar nespėjus susigyventi su beveik prieš metus įsigaliojusiu naujuoju Darbo kodeksu, Seime nenuilstamai registruojamos jo pataisos. Nors atrodytų, jog taip ilgai net kelių vyriausybių tobulintas, prezidentės vetuotas ir vėl taisytas Darbo kodeksas turėtų puikiai atliepti dabarties poreikius ir iššūkius, parlamentarai veikiausiai taip nemano.

Vienas įregistruotų pasiūlymų – darbuotojams, neatsižvelgiant į tai, kiek jie augina vaikų iki dvylikos metų, suteikti vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį arba sutrumpinti darbo laiką, mokant jiems vidutinį jų darbo užmokestį. Idėja yra visai nebloga, juk koks skirtumas, kiek vaikų augini – vieną, du, tris ar daugiau. Tačiau situacija, kai ekonominį įpareigojimą apmokėti vieną darbo dieną, kai darbuotojas nedirbs, sukuria įstatymų leidėjai, o jį finansuoti privalo privatus subjektas, yra ydinga.

Darbo teisės normomis numatomos papildomos galimybės darbuotojams dažniausiai reiškia įpareigojimus ir didesnes išlaidas darbdaviams. Darbdavio lėšomis finansuojama lengvata, kai darbuotojas per mėnesį galėtų nedirbti vieną dieną, o jam vis tiek būtų mokamas toks pats darbo užmokestis, papildomai siektų apie 5 proc. darbo užmokesčio. Be to, niekas negarantuoja, kad ši lengvata nebus plečiama: darbuotojams gali būti sudaromos galimybės turėti du ar tris darbdavio sąskaita apmokamus laisvadienius per mėnesį.

Papildomos teisės tam tikroms darbuotojų grupėms ne tik jų neapsaugo, bet ir mažina jų dalyvavimo darbo rinkoje galimybes. Kas galėtų paneigti, kad dalis jų darbo vietų nebus, tarkime, automatizuotos? Sparčiai vystantis technologijoms įmonių vadovai vis labiau kalba apie tai, kad darbuotojus pakeis robotai. Ir to ilgai laukti tikrai nereikės, pakanka jau dabar pažvelgti į savitarnos kasas prekybos centruose.

Kitas Seimo narių pasiūlymas – uždrausti mažmeninėms prekybos įmonėms dirbti kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis. Deja, sprendimas apriboti darbo laiką pirmiausia skaudžiai atsilieptų tiems, kuriuos labiausiai siekiama apsaugoti kaip silpnesnę darbo santykių šalį. Darbuotojai prarastų galimybę gauti dukart didesnį darbo užmokestį.

Toks draudimas turėtų neigiamą poveikį ir tiems, kurie darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis derina su asmeniniais poreikiais, pavyzdžiui, studentams. Valdžios atstovai tarsi pamiršta, kad darbo laikas – viena tų sąlygų, dėl kurių darbuotojas ir darbdavys tariasi iš anksto. Taigi – ir dėl darbo savaitgaliais ar švenčių dienomis.

Nustačius darbo laiko apribojimus, būtų paneigta asmenų teisė laisvai pasirinkti, kokį darbą jiems dirbti, ir susitarti dėl jiems tinkamiausių darbo sąlygų. Susidaro įspūdis, jog šiuo pasiūlymu vėl bandoma pažaboti didžiuosius prekybos centrus ar priverstinai keisti visuomenės vartojimo įpročius, o ne priimti racionalų, visiems reikalingą teisės akto pakeitimą. Atrodo, kad poilsio dienos jau seniai yra nebe asmeninis, o politinis reikalas.

Individualius darbo santykius taip reguliuoti siekianti valdžia nori už patį darbuotoją spręsti, kada jam dirbti, ilsėtis ar švęsti.

Užsimota taisyti ir kolektyvinių darbo santykių reguliavimą. Regis, profesinių sąjungų galių plėtimas laikomas vieninteliu būdu, galinčiu „suveikti“ visais atvejais.

Tautos išrinktieji siekia įtvirtinti, kad profesinės sąjungos kolektyviai atstovautų ne tik savo nariams, bet ir, pavyzdžiui, bedarbiams, senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims ar tiems, su kuriais darbo santykiai nutraukiami.

Taip bandoma išplėsti profesinių sąjungų galimybes atstovauti ir tiems, kurie su įstaiga neturi jokių darbinių santykių. Nežinia kodėl pamirštama, jog profesinių sąjungų paskirtis – ginti darbuotojų teises. Kodėl profesinėms sąjungoms reikėtų ginti bedarbius? Juk dabartinis reguliavimas, pagal kurį bedarbiai, moksleiviai ir kiti asmenys nesaistomi kolektyvinių darbo santykių, nevaržo jų teisės kurti kitas organizacijas ar stoti į jas.

Dar vienas siūlomas „perliukas“ – numatyti, kad darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos turėtų teisę pasiūlyti ne mažiau kaip tris rinkimų teisę turinčius darbuotojus kaip kandidatus į Darbo tarybos narius, iš kurių būtų išrinktas ne mažiau kaip vienas kandidatas. Toks įstatymo patikslinimas suteiktų teisę profesinėms sąjungoms reikalauti, kad bent vienas jų narys būtų ir Darbo tarybos narys.

Pasiūlymo autoriai tarsi nepastebi, kad Darbo kodekse įtvirtinta rinkimų į Darbo tarybą tvarka yra siejama su slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose ir laisvu rinkėjų apsisprendimu. Nustačius imperatyvią taisyklę, būtų neaišku, kas turėtų balsuoti prieš savo valią, kad būtų išrinktas bent vienas profesinės sąjungos kandidatas. Tokiu būdu profesinių sąjungų nariai įgytų privilegijų kitų darbuotojų atžvilgiu. Tai prieštarautų asmens apsisprendimo laisvei.

Darbo santykiai turėtų būti reglamentuojami taip, kad nevaržytų darbuotojų ir darbdavių teisės laisvai susitarti ir priimti visoms šalims tinkamiausius sprendimus.

Beje, Darbo tarybos tik pradėjo savo veiklą ir dar neįgudo taikyti Darbo kodekso nuostatų, o jas jau siekiama tikslinti.

Visa tai – tik dalis tautos išrinktųjų siūlomų pakeitimų. Nuo naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo nepraėjo nė metai, tad valdžios pareiga būtų užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą. Kitaip tariant, siekiant visuomenės pasitikėjimo valstybe, teisės aktus reikėtų keisti kuo rečiau. Teikiant pasiūlymus, derėtų atsižvelgti ir į Valstybės kontrolės išsakytas pastabas, kad būtų užtikrinta atsakinga teisėkūra. Valstybės kontrolė aiškiai nurodo, kad į teisėkūros procesą nepakankamai įtraukiamos visuomenės grupės, kurioms ir bus taikomos įstatymų nuostatos.

Šiame kontekste norėtųsi priminti, kad įstatymai negali reglamentuoti visų gyvenimiškų situacijų, susijusių su žmogaus darbu. Tad darbo santykiai turėtų būti reglamentuojami taip, kad nevaržytų darbuotojų ir darbdavių teisės laisvai susitarti ir priimti visoms šalims tinkamiausius sprendimus.

Jurgita Čyžiūtė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"