Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Šeima, valstybė ir Bažnyčios socialinis mokymas

 
2018 09 08 6:00

Vienas svarbių Bažnyčios socialinio mokymo principų – teiginys, kad šeima yra pirmesnė už valstybę. Šeimos sukūrė valstybę, o ne valstybė šeimas. Deja, šiandien vis labiau įsitvirtina nuostata, kad politinės institucijos yra kur kas išmintingesnės nei šeima.

Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise ironizavo, jog netrukus tėvai gaus instrukciją, kaip tinkamai pastatyti vaiką į kampą. Šiandien į kampą statomi tėvai ir jiems dar pateikiamos ilgos direktyvos, kaip privalu auklėti vaikus.

Tikrai nesakau, kad šiandien neišgyvename vaikų auklėjimo šeimose krizės. Pakanka vien fakto, kad daugelyje šeimų tarpusavio bendravimas trunka tik kelias minutes per dieną.

Mūsų požiūris į valstybės ir šeimos santykius yra svarbus vertybinis lakmuso popierėlis, parodantis, kiek mums realiai svarbi krikščioniška pasaulėžiūra.

Nevalia toleruoti ir to, kad netrūksta tėvų, kuriems smurtavimas prieš vaikus yra būtinas „auklėjimo“ dėmuo. Tačiau netikiu, kad „pamotės“ vaidmens besiimančios valstybės institucijos yra visavertis pakaitalas šeimai.

Įvairių politinių pažiūrų politikai žarsto pažadus, jog pasirūpins kiekvienu vaiku, kurdami iliuziją, kad įsisenėjusias socialines problemas galima lengvai išspręsti paskelbus kokią nors direktyvą ar ribojimus. Jei mums iš tiesų rūpi vaikų gerovė, turime stiprinti šeimas ir realiai padėti tėvams, o ne paprasčiausiai perduoti jų funkcijas kam nors kitam.

Per pirmus kelis mėnesius, kai įsigaliojo nauja vaiko teisių apsaugos sistema, daugiau nei tūkstantis vaikų buvo paimta iš šeimų. Nerimą kelia ne tik pats skaičius, bet ir įsitvirtinusi „šeimos kaltumo prezumpcija“. Kilus įtarimams, jog tėvai nederamai elgiasi su vaiku, ne tie, kuriems kilo šie įtarimai, turi juos pagrįsti, bet tėvai privalo įrodyti, kad deramai rūpinasi vaiku. Įrodinėti kaltinimų absurdiškumą jiems dažnai tenka jau tada, kai vaikas ar vaikai yra perduoti laikiniems globėjams.

Tikrai neneigiu, kad nėra šeimų, kurios negeba pasirūpinti vaikais ir kuriose vyrauja smurtas. Tačiau jei norime ne vien gesinti smurto gaisrus, bet ir veiksmingai užkirsti jiems kelią, turime investuoti į šeimas, o ne į jų pakaitalus. Brandi socialinė politika turi būti orientuota ne tik į įvairių problemų pelkėje įklimpusias šeimas. Ji taip pat turi padėti tiems tėvams, kurie nori, bet ne visada turi pakankamai įgūdžių ar galimybių rūpintis savo vaikais.

Svarbu užduoti klausimą, kas yra deramas rūpinimasis vaikais? Pritariu, kad egzistuoja tam tikros „raudonos linijos“, kurių privalo paisyti tėvai. Tačiau šios linijos turėtų būti brėžiamos tik ten, kur būtina, nebandant perimti iš tėvų pamatinio vaikų ugdymo ir auklėjimo. Tėvai turi teisę perteikti vaikams savo vertybinius įsitikinimus, net jei jie nepatinka politikams.

Sveikintina, jog valstybės institucijos vis daugiau dėmesio skiria tam, kad paskatintų visus piliečius daugiau judėti, valgyti sveikesnius produktus. Vis dėlto labai aiškiai turėtume skirti skatinimus ir draudimus. Būtų puiku, jei politikai rastų galimybę subsidijuoti baseinų, sporto salių lankymą, mažintų pridėtinės vertės mokestį tiems produktams, kurie, jų manymu, prisidėtų prie ligų prevencijos. Visai kas kita, kai politikai nusprendžia išleisti direktyvas tėvams, kaip jie privalo maitinti vaikus, paskelbia draudžiamų mokiniams užkandžių sąrašą.

Ar tikrai politikai geriau nei tėvai žino vaikų individualius poreikius? Yra atlikta daug vienas kitam prieštaraujančių mokslinių tyrimų apie tai, kokie maisto produktai yra sveikiausi. Gerai pamenu, kai prieš keliasdešimt metų buvo skelbiami duomenys, jog pomidorai labai pavojingi sveikatai, nes sukelia onkologines ligas. Dar po kurio laiko jau kiti moksliniai tyrimai esą įrodė, kad jie kaip tik yra labai svarbi profilaktinė priemonė. Ar tai reiškia, kad politikai šiandien spręs, kurių mokslininkų išvados bus įtvirtintos teisės aktais?

Kalbant apie valstybės institucijų ir šeimų santykius, dera pateikti ir pragmatinį argumentą. Beveik visame pasaulyje matome panašią socialinės politikos krizę – valstybė yra prisiėmusi kur kas daugiau įsipareigojimų, nei gali įgyvendinti. „Pamotės“ ar „globėjos“ vaidmuo ne tik yra abejotinas vertybiškai, bet ir daug kainuoja. Socialinė politika, nenorinti sugrąžinti iniciatyvą ir atsakomybę šeimoms, neišvengiamai virsta netesimais pažadais.

Geriausias to pavyzdys – dabartinė vaiko teisių apsaugos sistema. Teoriškai ji atrodo tikrai neblogai. Tačiau tam, kad ji būtų tikrai veiksminga, turi sklandžiai suktis visi šios sistemos sraigtai. Jei tik, pavyzdžiui, pradeda trūkti psichologų, visa sistema išsiderina. Kodėl psichologų vaiko teisių apsaugos sistemoje trūksta? Nes daugumos specialistų netenkina čia siūlomas menkas atlyginimas. Kodėl nepasiūlomas didesnis atlyginimas? Nes tai pareikalautų gerokai daugiau lėšų, nei politinė valdžia gali skirti šiai sistemai. Todėl tikrovėje vaiko teisių apsauga nėra tokia įvairiapusė kaip popieriuje. Labai tikėtina, kad ši sistema reikalaus vis daugiau lėšų, o tuomet teks spręsti dilemą, ar mes, kaip valstybė, galime sau leisti turėti būtent tokią sistemą?

Bažnyčios socialinis mokymas itin pabrėžia subsidiarumo principo svarbą. Jo esmė – valstybės institucijos turi padėti su savo uždaviniais negalinčiais susidoroti piliečiams, šeimoms ar bendruomenėms. Tačiau tokia pagalba tikrai nereiškia, jog turi būti perimtos piliečių ar šeimų funkcijos. Reikia siekti sustiprinti į krizę patekusiuosius taip, kad jie patys galėtų įveikti ne tik tą konkrečią, bet ir būsimas krizes.

Atkūrę nepriklausomą valstybę mes, deja, socialinės politikos srityje toliau žengiame ne žmonių įgalinimo, bet išsikerojusios kontrolės kryptimi. Bažnyčios socialinis mokymas galėtų mums padėti pakoreguoti socialinės politikos kompasą. Na, o būsimas popiežiaus vizitas Lietuvoje – labai gera proga iškelti klausimą, ar daugumos Lietuvos gyventojų tapatinimasis su Bažnyčia tėra mažai ką reiškiantis kultūrinis refleksas, ar iš tiesų stengiamės puoselėti krikščionišką tapatybę, ir ji veikia taip pat ir mūsų politinius bei ekonominius pasirinkimus? Mūsų požiūris į valstybės ir šeimos santykius yra svarbus vertybinis lakmuso popierėlis, parodantis, kiek mums realiai svarbi krikščioniška pasaulėžiūra.

Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"