Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Schemos ir skeletai

 
2018 01 29 6:00

Jubiliejiniais valstybės metais buvo paskelbta, kad du iškilūs Lietuvos žmonės, tapę neabejotinai mūsų kultūros dalimi, bendradarbiavo su sovietiniu saugumu. Saulius Sondeckis, Donatas Banionis. Tame KGB agentūros žurnale greta jų įrašytas ir Vincentas Sladkevičius, čia pat paneigiant jo bet kokį bendradarbiavimą. Bet paskelbta, ir viename lape susitinka tikėjimo kaip rezistencijos ir  kultūros pasauliai. Visuomenės reakcija, kaip tokiais atvejais įprasta, staigi ir nevienaspalvė – nuo „nieko naujo“ iki pasipiktinimų tų įrašų pagrįstumu ir logika.

Nenagrinėsiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro taktikos ir įrašų įvairovės. Ir ne konkrečius atvejus norėtųsi aptarti. Šiandien svarbesni yra kylantys klausimai visuomenei – ką su šiuo palikimu daryti? Dauguma socialiniuose tinkluose ir informacinėse laidose smerkė šį Centro žingsnį, momentaliai pasirinkdami, už ką jie. Taip istorija tampa tikėjimu, nes nesena praeitis verčia rinktis, ir kartais net radikaliai. O išsižadėti to, kas buvo brangu, vadinasi, paneigti ir dalį savęs. Čia galima svarstyti ir apie Stokholmo sindromus, ir apie krikščionišką atlaidą, o kadangi nesame unikalūs, galima būtų prisiminti ir istorijas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir denacifikacijos pradžios ar keliauti į kitas šalis – modelis visur yra panašus. Ir svarbiausia lieka visuomenės reakcija, nes kalbama jau ne apie praeitį, o kaip dabar su ja gyvensime. Įvairaus svorio vardų ir sąrašų dar gali išlįsti: kadangi liustracija pas mus įvyko kaip dar didesnės slėpynės, tų skeletų pilnos buvusių ir esamų agentų spintos. Šį mūšį demokratiškai prakišome. Todėl padėti gali nebe institucijos ar istorikai, o kultūros tyrinėtojai ir menininkai, gebantys pamatyti situacijas kaip universalius mechanizmus, ir žvilgsnio fokusą keičiantys nuo apibendrinto iki labai privataus. Žiūrovams belieka jei ne pasirinkti, tai bent perprasti veiksmų schemą.

Arielio Dorfmano pjesėje „Mirtis ir mergelė“ (Death and the Maiden, 1990) susitinka budelis, auka ir teisėjas. Neįvardintos Pietų Amerikos šalies atokus namelis tampa privataus teismo vieta, o kiekvienas naujas niuansas mėto žiūrovų mintis iš vienos pusės kiton. Gal auka apimta keršto ir klysta, nes yra traumuota? Budelis visgi, pasirodo, ne tiek kankinęs kalinius, kiek bandęs mažinti jiems skausmą. Bet išaiškėja, kad tokia buvusi saugumo taktika – kalinius kankinti, bet neleisti jiems numirti. Galiausiai prisipažįstama: žvėriška saugumo aplinka paveikė gydytoją, kuris įsijautė į visagalio budelio vaidmenį. Romanas Polanskis, ekranizuodamas pjesę, žiūrovams dažniausiai skolina teisėjo – aukos vyro – žvilgsnį. O šis tuoj turėtų sėsti vadovauti ir nacionalinei komisijai režimo nusikaltėliams teisti.... Beje, budeliai čia, kaip ir gyvenime, nežudomi, ir nei advokatas, nei auka nesiryžta keršyti. Kankyne gali tapti nebent jų pačių sąžinė.

Šią pjesę 1992 m. Kauno dramos teatre buvo pastatęs Jonas Jurašas. Regėdamas situaciją iš šalies ir iš savos patirties jis matė, kad su šia schema visuomenė jau susiduria ir dar susidurs. Bet spektaklis nesulaukė ovacijų, nes dar buvo sunku patikėti tiesiogine kalba, aštria problematika ir tuo, kad ji su mumis skaudžiai susijusi. Visi iš teatro tikėjosi – kai kas tebesitiki – vizijų ir paguodžiančių sapnų, tad didžiulė Lietuvos vėliava scenoje atrodė kaip konjunktūrinė dekoracija, o ne realybė.

1995 m. brito Ronaldo Harwoodo pjesė „Pasirinkimas“ (Taking Sides) apskritai Lietuvoje nebuvo statoma, nors ir šiandien, kaip sufleruoja reakcijos, ji būtų kaip tik. Nes laikas kuria atstumą, rašo nauji istorikai, praeities įvykius vertina ne viena karta. Juk ir denacifikacija Vokietijoje kur kas detaliau ir solidžiau buvo nagrinėjama trečios kartos, t.y. nebe sūnų, o anūkų tų, kurie dalyvavo kare bet kurioje pusėje.

Harwoodo pjesėje ir to paties pavadinimo Istvano Szabo filme į pokarinį Berlyną atvykęs amerikietis majoras apklausia dirigentą Wilhelmą Furtwänglerį, svarbiausią Goebbelso propagandos ir nacių Vokietijos reprezentantą, ne tik dirigavusį Berlyno Filharmonijai, bet ir koncertavusį Hitlerio gimtadieniui. Nevienareikšmė persona, nepriklausiusi partijai, bet palaikiusi ryšius su pačiais aukščiausiais, atsisakiusi diriguoti Vienos Musikverein, kol nebuvo pašalinta ant pastato kabojusi svastika, ir gelbėjusi žydus, priimdama juos į orkestrą. Dirigavusi lyg ir ne per patį Nacionalsocialistų partijos kongresą, o „tik“ jo išvakarėse. Taigi, yra begalės „tik“ ir „bet“, ir Szabo filmo finale matome archyvinius kadrus, kaip Furtwängleris paduoda ranką Josephui Goebbelsui, bet po to valosi ją nosine. Idealus veiklos modelis.

Harwoodo personažai argumentuoja iš įvairių pusių: vieni siūlo būti jautresniems, nes tai didis žmogus, menininkas. Rusų generolas dėl dirigento tiesiog derasi, norėdamas jį perimti sovietinei propagandai – už tai „duosime jums visą orkestrą rašytojų ir aktorių“. O amerikiečiui majorui visi lygūs. Ir jei menininkui muzika – abstrakti, tolima nuo politikos, tai amerikiečiui ji, kaip ir pats Furtwängleris, buvo simbolis tos jėgos, kuri vertė žydų lavonus į konclagerių duobes. Paradoksas, bet jam prieštarauja pagalbininkas žydas: jis juk nežudė, jis gelbėjo žydus! „Laikas suaugti“, sako majoras jam.

Jis žino: kertant mišką skiedros lekia, ir čia arba laikomasi principo, arba jį nubraukia smulkiausios detalės ir išimtys. Jei visuomenė nori apsivalyti – vadinasi, virusai turi būti pašalinti gal net per daug kruopščiai. Žvelgti atsargiai, jautriau, žmogiškiau – tai ir yra virusai. Pagaliau ir majoras atsižvelgia į žmogiškumą: dirigentas pagal profesiją yra linkęs į vienvaldystę, o Austrijoje jau galvą ėmė kelti jaunas konkurentas Herbertas von Karajanas. Todėl žmogiškiausias dėmuo, pavydas, taip pat veikė, ir kaip sistema naudojosi menininku, taip ir menininkas – ja.

Kaip jaučiasi žmogus, įklimpęs į sistemą, nuostabiai aprašo Julianas Barnesas romane „Laiko triukšmas“. Kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius – kas gali būti švenčiau, abstrakčiau ior apolitiškiau? Bet ir jis tapo sovietų meno flagmanu. Su nelabai ramia sąžine „kentė“ komunistų partijos bet kokius pageidavimus. Užtat turėjo gerą kelių kambarių butą, tarnaitę, neregėtą sovietų piliečiui užsieninį automobilį (ir kitam kūrėjui pavydėjo „Bentlio“). Bet tai nesklaidė baimės ir prisitaikymo atmosferos, jis bijojo visko – draugų užsienyje, Londono ir JAV profesorių, sovietinio NKVD, kurio laukdavo kasnakt prie lifto. Avangardo kankinys, tapęs šalies emblema. Šiandien jautrieji atsidus: juk reikėjo manytis. Barnesas netiesiogiai priduria: gerai manytis, kaip niekas kitas.

„Gal galima būtų tai palikti ir tiesiog ramiai gyventi?“– būtent to klausia „Mirties ir mergelės“ teisėjas. Tai klausimas mums, žiūrovams. Barnesas klausia ne vien apie ramų gyvenimą, bet ir apie kultūrą ir kūrybą: ar diktatūros apimtoje šalyje tai apskritai negali egzistuoti? Ar menininkai turi liautis kurti, žmonės– apsieiti be kultūros? Kas be jos iš mūsų būtų likę?

Norvegija be Knuto Hamsuno. Vokietija be Richardo Strausso. Iš 118 narių Vokietijos Demokratinės respublikos rašytojų sąjungoje 1989 m. buvo 49 „Stasi“ agentai. Didieji Prancūzijos dailininkai – Picasso, Matisse‘as, Utrilllo – apskritai nekreipė dėmesio į okupantus vokiečius ir tapė šviesiausius paveikslus. Tai driekiasi per visas epochas: vieni gražiai kūrė ir dar gražiau gyveno, gaudami aukščiausius apdovanojimus prie visų valdžių, – kiti negalėjo ar nenorėjo išvykti į tolimesnį užsienį, gauti ne geresnį butą, bet butą apskritai. Šie ir dabar nerūpi, juk diskutuojama tik apie du iš pusantro tūkstančio asmenų – įvairaus plauko ir veiklos. O jei šiandien kalbama apie jautrų tokių žinių skelbimą – kaip jaustis tiems, kurių sąžinė buvo jautresnė ir jie seniai garsiai prisipažino savo menką ar kone jokį bendradarbiavimą?

Detalės klampina, žmogiškumas trukdo. Minima neva prasidėsianti raganų medžioklė, nors ji jau seniai vyksta: tikri saugumiečiai, cituojant juos pačius, nebūna „buvę saugumiečiai“. O keisčiausia, kad dabar bijomasi, jog visuomenė bus supriešinta. Tokios frazės kyla arba nemąstant, arba veidmainiaujant. Tarsi dabar visuomenė būtų vienoda ir vieninga, visi gyventų gerai ar vidutiniškai gerai. Arba – tarsi visuomenė turėtų būti tokia, kaip sovietiniais laikais – vienoda, paklusni, skurdi. Tarsi įvykiai, ypač nekasdieniai, mums turėtų kelti tik vienodas reakcijas ir formuluoti vienodas nuomones. Baimė dėl įvairovės yra kažkoks alogizmas 27-aisiais postsovietijos metais. Jei to bijomasi, vadinasi, dar esame postsovietai. Gal jau atėjo laikas leisti sau būti įvairiais, spalvingais ir pasitikinčiais savimi. Leisti sau suaugti.

Komentaras skambėjo per LRT radiją

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"