Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Rūtos Vanagaitės istorija kaip dovana Kremliaus propagandai

 
2017 10 30 11:30

Ir vėl Lietuvos viešoji erdvė yra smarkiai įelektrinta, o socialiniuose tinkluose, vaizdžiai tariant, kasami apkasai ir vyksta žūtbūtinės ideologinės kovos. To priežastis – rašytojos Rūtos Vanagaitės mesti kaltinimai Lietuvos pokario partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui bendradarbiavus su KGB ir galima dalyvavus Holokauste. Alyvos į ugnį šliūkštelėjo ir R. Vanagaitės pasisakymas „Dialogų“ forume Sankt-Peterburge, kur ji sarkastiškai atsiliepė apie situaciją Lietuvoje.

Dar vienas įsimintinas (ir svarbus) šios istorijos epizodas – leidyklos „Alma Littera“ sprendimas dėl bendradarbiavimo su R. Vanagaite nutraukimo ir visų jos knygų išėmimo iš prekybos. Šį sprendimą savotiškai inspiravo žurnalisto ir rašytojo Andriaus Tapino užklausa dėl leidyklos pozicijos šioje istorijoje.

Pasižiūrėti į visą šią situaciją šiame tekste norėčiau iš kelių požiūrio taškų. Pirmiausiai, manau, kad būtina įvardyti esminius faktus:

Žydų naikinimas karo metu yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos puslapių. Tai yra itin skausminga tema, todėl aptarinėti ją sudėtinga. Tik pastaraisiais metais buvo pasiektas tam tikras proveržis, atsirado supratimas, kad vienintelė išeitis iš šios sunkios istorinės traumos yra atviras dialogas. Kaip bebūtų vertinama pati R. Vanagaitė, tačiau jos knyga „Mūsiškiai“ savotiškai tapo šio proveržio dalimi.

Tačiau pereiti prie atviro dialogo trukdo ne vien vidinis, psichologinis pasipriešinimas.

Pirmiausiai, kyla problema dėl istoriografinės medžiagos. Didžioji dauguma dokumentų, kurie lyg tai galėtų leisti surašyti visus taškus virš „i“, yra sovietinės epochos. Nepamirškime, kad iki pat XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga faktiškai buvo net ne autoritarine, o totalitarine šalimi. T.y., naujausioji istorija (bei istorija apskritai) šioje valstybėje buvo rašoma taip, kaip reikėjo valdžiai – paisant pirmiausiai ideologinį poreikį. Kitas visuotinai pripažintas faktas, kad Sovietų Sąjungos „teisėsaugos organai“ fabrikavo bylas, išgaudavo „prisipažinimus“ baisiais kankinimais ir pan. Tokia praktika, pavyzdžiui, buvo paremtas Didysis teroras (1937–1938). Tad bandyti atrasti tiesą sovietinės epochos dokumentuose – tikras iššūkis.

Kitas faktas yra tai, kad tiek sovietinė propaganda, tiek šiuolaikinė Kremliaus propaganda sąmoningai vadino ir vadina pasipriešinimo judėjimą Baltijos šalyse „nacionalistiniu/nacistiniu“ ir „fašistiniu“. Prisiminkime vien, kaip Maskvą šią vasarą įsiūtino NATO filmukas apie vadinamuosius „miško brolius“ ir jų kovą prieš okupantus.

„Miško broliai“ sovietmečius buvo vaizduojami „fašistų pakalikais“ ir „žydšaudžiais“ tam, kad galima būtų diskredituoti pasipriešinimo judėjimą, kitaip visiškai sugriūtų graži sovietinė istorija apie „savanorišką“ Baltijos šalių įstojimą į Sovietų Sąjungą 1940 metais.

Šiandien Rusija noriai grįžta prie to paties naratyvo, nes Kremlius nusprendė, jog sovietinė mitologija yra parankesnė nei atviras pokalbis apie sudėtingus istorinius vingius.

Tačiau tai tampa didžiausia problema ir Lietuvai. Jausdami, kad pasipriešinimo (kaip ir karo nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metu) istorija yra kaimyninės šalies propagandos dėmesio centre mes patys negalime pradėti laisvo ir atviro pokalbio apie sudėtingus savo istorijos momentus. Beje, tai irgi labai paranku Kremliui, nes kol ši Lietuvos visuomenės trauma nėra įveikta, kol nesurašyti minėti taškai virš „i“ – ją galima panaudoti manipuliacijoms.

Nepamirškime ir tai, jog propaganda pirmiausiai siekia išnaudoti emocijas. Stiprių emocijų proveržis atjungia mąstymą, gebėjimą adekvačiai analizuoti informaciją ir reaguoti į ją. Neatsitiktinai propagandiniai naratyvai dažniausiai yra šokiruojantys – tokie, kaip chrestomatinis pasakojimas apie „nukryžiuotą berniuką“, kurį Kremliaus propaganda sugalvojo 2014 metais puolant Ukrainą.

Aštri, emocinga reakcija tampa dovana Kremliaus propagandai ir šį kartą. Daug kas džiaugėsi „Alma Littera“ sprendimu išimti R. Vanagaitės knygas iš prekybos, vertino tai kaip pilietišką žingsnį, tačiau, kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Kvestionuočiau klausimą, ar tai yra geras sprendimas. Pirmiausiai, neturiu abejonių, jog dabar Kremliaus propaganda skanaus ir skalaus šią istoriją dar kokį mėnesį ar ilgiau. Pamatysite – bus rėkiama apie „cenzūrą ir žodžio laisvės suvaržymą“ Lietuvoje, bus prisimintas knygų deginimas nacių Vokietijoje 1933 metais bei vedamos atitinkamos analogijos, įrodinėjant, jog Lietuva yra „atgimstančio fašizmo valstybė“.

Be to, nepamirškime, kad uždraustas vaisius yra saldus. Knygų išėmimas iš prekybos gali turėti priešingą efektą. Neatsitiktinai jau pradedama kalbėti, jog visas šis skandalas gali būti gerai apgalvota ryšių su visuomene akcija, sukurpta pagal principą, jog „blogo viešumo nebūna“.

Knygų išėmimas iš prekybos yra demonstratyvus žingsnis, tačiau yra kitų būdų išreikšti savo poziciją. Kai Antrojo pasaulinio karo metais žinomas norvegų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas viešai palaikė nacius – žmonės pradėjo eiti prie rašytojo namo ir mėtyti jo parašytas knygas jam į kiemą, reikšdami tokiu būdu savo pasipiktinimą bei rodydami, jog išdaviko knygų jiems nereikia. Tad ir, tarkime, natūraliai kritę R. Vanagaitės knygų pardavimai po šio skandalo būtų žymiai iškalbingesni nei dabartinis sprendimas pašalinti jas iš prekybos, suteikiant autorei persekiojamo asmens ar net disidentes aureolę.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"