Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Rusijos ateitis miglota

 
2018 04 12 6:00

Pastaraisiais mėnesiais Rusija privertė visą pasaulį kalbėti apie ją. Į incidentus Vakarai atsakė diplomatų išsiuntimu ir naujų sankcijų paketu.

Vienas svarbiausių Rusijos tikslų buvo patikrinti Vakarų vienybę, juos suskaldyti. Akivaizdu, kad apsiskaičiuota. Vakarų atsakas pasirodė kaip niekada vieningas ir efektyvus. Rusijos vadovai yra įtikėję sąmokslo, slaptos įtakos teorijomis, tad ir patys vieną po kito rezga atitinkamus projektus, manydami, jog taip galima pasiekti savų tikslų. Tačiau viskas ne taip paprasta. Kremliui atrodė, kad labai gudru remti Donaldą Trumpą per JAV prezidento rinkimus. Kiek to rėmimo būta ir kokio, JAV dabar tiria kelios komisijos, bet matyti, jog Kremliaus strategai ir šiuo atveju susimovė, – Amerikos vadovas yra ne tik gana kietas, ryžtingas, bet ir nenuspėjamas, o tai Maskvos veikimą dar labiau apsunkina.

Demokratijos kelias – nelengvas, nesiūlantis vienareikšmiškų ir lengvų sprendimų. Juo eiti gali tik ta šalis, kuri turi stiprų tikėjimą demokratijos idealais.

Vakarų „praregėjimas“ Rusijos klausimu ir vieningumas – pozityvus reiškinys. Tačiau yra kai kurių su šia šalimi susijusių aspektų, kurie nutylimi politologų vertinimuose, diskusijose. Bent aš padėtį Rusijoje matau kiek kitaip, nei ji dažniausiai pateikiama analitinėse apžvalgose.

Paprastai sakoma, kad Rusiją tvirta ranka valdo Vladimiras Putinas ir jį supanti oligarchų grupuotė. Pastarieji rinkimai net negali būti vadinami rinkimais – tai viso labo spektaklis, jo rezultatas buvo žinomas iš anksto. Kalbama, kad Rusijos siekiamybė – laisvi ir teisingi rinkimai, per kuriuos režimas subraškėtų. Atsirastų demokratijos perspektyva.

Žinoma, tai tiesa, tačiau tik iš dalies. Su nerimu stebiu, kas vyksta Rusijos visuomenėje. Tenykščiai procesai šiek tiek panašūs į tuos, kurie suformavo „Islamo valstybę“. Visų pirma turiu galvoje informacinį klimatą. Valstybė laikosi ant sunkiai apibūdinamų savanoriško smegenų plovimosi pamatų. Žmones suvienijo XIX amžiaus Rusijos didybės ir ekspansijos idėja, iki neįsivaizduojamo lygio yra eskaluojamos šalį supančių priešų, JAV rezgamo sąmokslo teorijos. Krymo aneksija, įžūlus kišimasis į kitų valstybių rinkimus, dopingo skandalas ir jo traktavimas, atsisakymas nuoširdžiai įvertinti masinio ginklo panaudojimą Londone – šie ir daugelis kitų ženklų liudija Rusijos poziciją, kad visuotinai priimtos tarptautinės bendruomenės normos jai negalioja.

Jau senokai yra pasiektas taškas, kai absoliuti Rusijos visuomenės dauguma pritaria tokiems valdžios veiksmams. Šiai vis mažiau bereikia kištis, kontroliuoti, taikyti represijas – burną kitaminčiams užčiaupia visuomenės rėksniai. Dar viena įdomi Rusijos visuomenės ypatybė, beje, pastebėta jau seniai, – gyvenimo pablogėjimas neturi didesnės įtakos žmonių nuotaikai. Neseniai galėjome tai matyti, kai krito naftos kainos, smuko rublio kursas, ekonomiką paveikė Vakarų valstybių įvestos sankcijos.

Dažnai kalbama, kad prezidentą remia 70 proc. Rusijos gyventojų. Man regis, kur kas svarbiau analizuoti, ką remia likę 30 proc., arba ką remtų rusai, jei nebūtų V. Putino. Apklausos ir neseniai vykę rinkimai atskleidžia, kad kiti eilėje – komunistų atstovas, Vladimiras Žirinovskis. Be abejo, apklausų ir rinkimų rezultatai Rusijoje neturi tokios reikšmės kaip Vakaruose, kur yra žiniasklaidos laisvė, nuomonių įvairovė. Tačiau mėginu atlikti minčių eksperimentą ir įsivaizduoti, kas nutiktų, jei vieną dieną Rusijoje pradėtų funkcionuoti kas nors panašaus į demokratiją. Ar įsivyrautų sveikas protas, nuosaikumas, įvyktų pokyčiai? Pokyčių gal ir būtų, bet greičiausiai ne tokių, kokių tikisi optimistai.

Lūžis buvo Krymo aneksija. Ji iki šiol – kaip lakmuso popierėlis. Kad pagal tarptautinės teisės normas tai yra aneksija ir Krymas turi būti grąžintas Ukrainai, nekalba nei režimui aštriai oponuojantys opozicijos veikėjai Aleksejus Navalnas, Michailas Chodorkovskis, nei bene vakarietiškiausias Rusijos politikas Grigorijus Javlinskis. A. Navalnas ir G. Javlinskis referendumą dėl Krymo laiko neteisėtu, jų programoje – naujas, esą teisėtas referendumas. Tačiau toks pasiūlymas yra niekinis. Tarptautinė bendruomenė pripažintų tik Ukrainos surengtą referendumą, jeigu jis, žinoma, įmanomas pagal Ukrainos Konstituciją. O apie tokį referendumą ne A. Navalnui ir G. Javlinskiui spręsti.

Dar vienas lakmuso popierėlis – A. Navalno veikla. Įrodymų ir ryškių faktų prisotintas tyrimas „Jis jums ne Dimonas“ 2017 metais sukėlė sensaciją internete, bet oficialiosios žiniasklaidos buvo ignoruotas. Rusijoje įvyko keli A. Navalno inicijuoti protesto mitingai, tačiau filmo herojus ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas taip ir nepajuto didesnio spaudimo. Jis nebuvo priverstas nei atsistatydinti, nei pasiaiškinti.

Valdžia konsoliduojasi tarsi savaime. Absoliuti dauguma piliečių išmoko pamoką: jeigu šiaušis prieš valdžią, nieko nelaimės, tik susidurs su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis, pakenks savo ateičiai, o jei padarys reveransą valdžiai, nors ir menką, galės jaustis visaverte visuomenės dalimi. Opozicija negali atsirasti, nes neturi tribūnos savo idėjoms skleisti, neturi galimybės parodyti savo gebėjimų. Opozicijos veikėjus lengva vaizduoti kaip marginalus, todėl net tie piliečiai, kurie nuoširdžiai mėgina suvokti, kas vyksta, prieina prie išvados, kad V. Putinas – vienintelis pasirinkimas.

Demokratijos kelias – nelengvas, nesiūlantis vienareikšmiškų ir lengvų sprendimų. Juo eiti gali tik ta šalis, kuri turi stiprų tikėjimą demokratijos idealais, stiprius motyvus. Rusijoje tokio supratimo nėra ir artimiausioje ateityje neatsiras – ar su V. Putinu, ar be jo.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"