Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Rusija-2024: tai kas ten (ne)įvyko

 
2018 03 22 10:26

Kai 1999-ųjų žiemą kartu su šeima išvažiavome į Palangą pasitikti naujojo tūkstantmečio, nenutuokiau, kad po kelių valandų tapsiu pirmuoju Lietuvos atstovu, kuriam teks komentuoti Boriso Jelceno valdžios perdavimą saugumo karininkui Vladimirui Putinui.

2012-aisiais, kai tas pats naujųjų laikų caras buvo perrinktas šalį valdyti jau trečiajai kadencijai, lygiai taip pat niekas nenutuokė, kad po šešerių metų atsidursime didžiausio pasaulėžiūrų konflikto po Šaltojo karo akivaizdoje. Kur nelegaliai aneksuotas Krymas, dešimtį tūkstančių aukų nusinešęs karinis konfliktas Ukrainoje, paralyžiuoti tarpvalstybiniai santykiai, politinės žmogžudystės.

Jis nebėra tas Putinas, kurį Rusija rinko prieš dešimtmetį. Jam nebeįdomi prezidento pozicija.

Lietuva, Baltijos šalys ir Ukraina lieka Vakarų civilizacijos frontu. Nes už jų susiduriame su kitokia realybe, kurios niekas kitas nepajėgs pakeisti, kaip tik už tos linijos likusi visuomenė.

Praėjusią savaitę sulaukti skambučiai iš BBC ir CNN patvirtina, kad objektyvios ir ne politinėmis rietenomis paremtos informacijos apie tai, kas vyksta Rusijoje, trūksta. Todėl uždarant temą apie Putino „rinkimus“ – ko galima ir nebegalima tikėtis iš šios kaimyninės valstybės.

Dar ir dar kartą įvaizdis

Faktas, kad perrinktajam Rusijos vadovui tai užvis svarbiausia. Šių rinkimų rezultatai buvo kuo aiškiausi net jo oponentams, nepaisant visko, milžiniškas aparatas mėnesių mėnesius dėjo visas pastangas ir resursus, kad rinkimai primintų rinkimus.

Tarsi jie būtų lygūs, demokratiški. Nors kiti kandidatai praktiškai neturėjo prieigos prie rinkimams būtinų resursų – žiniasklaidos, laisvės veikti ir agituoti. Ir vyraujanti įbauginimo atmosfera pagal savo prigimtį netinka demokratiškiems rinkimams. Tačiau V. Putinui būtinas įvaizdis, kad jis išrinktas teisėtai.

Tuo pat metu čia slypi ir tam tikra sisteminė tragedija. Jis nebėra tas Putinas, kurį Rusija rinko prieš dešimtmetį. Jam nebeįdomi prezidento pozicija. Tačiau tos šalies visuomenė, opozicija, įtakingi oligarchai susitaiko su tuo, kad jis dabar vienintelis populiarus ir galingas veikėjas. Jis tapo įkaitu sistemos, kurią pats sukūrė. Todėl labai daug žmonių galvoja apie tai, kas bus toliau – po 2024 metų.

Kai paskutinį kartą jo gimtajame mieste Sankt Peterburge atlikdamas savo misiją kalbėjau su buvusiais jo aplinkos žmonėmis, paaiškėjo, kad vyrauja dvi labai aiškios prognozės.

Įpėdinis iš Oxfordo iki 2024-ųjų

Nuo Putino išrinkimo prezidentu praėjo beveik 18 metų. Su juo užaugo nauja karta, kuri dabar linksniuojama kaip Naujasis elitas. Tai prestižiniuose užsienio universitetuose išsilavinimą įgiję jaunuoliai, kurie grįžę yra nuosekliai infiltruojami į administracinį aparatą.

Jiems kuriama karjera valdžios pozicijos, gubernatorių lygmenyje. Jie jaučia didžiulį lojalumą už sistemos palankumą jų ateičiai ir perspektyvą. Todėl nors ir įgiję vakarietišką išsilavinimą – jie pavojingi dėl savo laikysenos. Realu, kad praėjus keletui metų, viena šių figūrų taps matoma vis ryškiau. Tam, kad visuomenė iš anksto priprastų prie naujojo vado.

Kas ne taip tikėtina, tačiau taip pat realu – Kinijos kryptis, kai vienu ypu plačiai atveriamos durys nesibaigiančiai kadencijai ir politinei stagnacijai iki pabaigos. Tačiau tai reikštų riziką supurtyti politinę sistemą, šalin nustumti kurtą įvaizdį ir imtis radikalių teisinių permainų.

Kol kas svarbiausias laukiantis etapas – 2021 metų Rusijos Dūmos rinkimai, kurių laukia tiek opozicija, tiek dėl ateities besijaudinanti V. Putino kompanija. Sistema nebėra tvari. Sukiršinta opozicija turi galimybę dar kartą pabandyti paminti asmenines ambicijas ir susivienyti. Tačiau visi žiūrės, kaip elgsis ir ką pasiūlys V. Putinas.

Problemų virtinė

Jei pastaruoju metu garsiai kalbama apie tragišką Rusijos ekonomikos būklę, įsigilinus tektų pripažinti, kad spalvos yra gerokai sutirštintos. Taip, ten vyrauja stagnacija, tačiau investuotojai visgi ryžtasi rizikai ir prieš savaitę visgi išpirko išplatintus vertybinius popierius. Tad kol naftos kaina jai palanki, tol apie recesiją kalbėti sudėtinga.

Apie struktūrines reformas valstybėje reikia pamiršti. Tam nėra ir nebus politinės valios. Tačiau tai, kas išties neraminą tos šalies politinį elitą – tai kaip ir Lietuvoje prastėjanti demografinė situacija. Tad netrukus teks imtis jau paruošto ekonominių žingsnių paketo didinant pensinį amžių ir peržiūrint socialinę sistemą. Kas neabejotinai turės didelį atgarsį visuomenėje.

O konfliktas su Vakarais ir toliau išliks, nes jis – pagrindinė įvaizdžio detalė. Tai padeda nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų, pateisinti milijardines investicijas į ginklavimąsi bei dėl visko kaltinti Vakarus ir JAV.

Lietuva – budri ir be baimės

Išliekant vieningiems su Europos Sąjunga. Būti fronto linijoje nėra saldu, tačiau Rusija per didelė, kad ją būtų įmanoma izoliuoti.

Europos Sąjungos, taigi ir Lietuvos, santykiai su Rusija per pastarąją V. Putino kadenciją pasikeitė iš esmės. Čia ir mūsų pelnytas nuopelnas, kad didžiosios Vakarų šalys idealistiškai nebežvelgia Rytų kryptimi per rožinius akinius.

Europos Sąjunga nustatė 5 bendradarbiavimo su Rusija principus, pagal kuriuos nebus grįžta prie ankstesnių santykių, kol nebus įgyvendinti Minsko susitarimai. Aš nematau prošvaisčių jokiai strateginei partnerystei, ekonominiams integraciniams procesams nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Šito nebus.

Lietuva turi savo nacionalinius interesus ir jei mato poreikį juos realizuoti – turi tai daryti. Prezidentė galėtų pasikviesti Premjerą, Seimo pirmininką ir užsienio reikalų ministrą ramiam ir profesionaliam pokalbiui aptarti santykių su Rusija problematiką. Tuomet numatyti, kada ir kokiu lygiu mes palaikome diplomatinius ryšius, kaip vykdomi ES finansuojami Lietuvos-Karaliaučiaus srities bendradarbiavimo per sieną projektai, ir kaip daugiau galime padėti Rusijos pilietinei visuomenei.

Išliekant vieningiems su Europos Sąjunga. Būti fronto linijoje nėra saldu, tačiau Rusija per didelė, kad ją būtų įmanoma izoliuoti. Todėl pakankamas finansavimas gynybai, kuriam valstybės vadovai neskyrė dėmesio iki 2014-ųjų ir ne politinio elito, bet visuomenės interesų realizavimas turi tapti pagrindiniais prioritetais.

Pasauliui giriamės esantys „Rusijos ekspertai“, tačiau jei tikrai norime jais būti vyriausybė turėtų skirti finansinius resursus šiai ekspertizei išlaikyti ir ją gilinti. Turėtume pasiremti Estijos ir Lenkijos pavyzdžiais, kai saugumo problematiką nagrinėjantiems ekspertams ir nevyriausybiniams centrams yra skiriami keliolika kartų didesni finansiniai resursai, užsakomos ekspertinės studijos, ugdomos kompetencijos, pagaliau valstybės vadovai išklauso ekspertų nuomonės, o ne priima sprendimus remiantis vien savo nuomone ar biurokratų paruoštomis pažymomis.

O kalbant apie pokyčius Rusijoje – turėtume išlikti vilties sala Rusijos pilietinei visuomenei. Nuo Ukrainos sėkmės modernizuoti šalį ir diegti demokratiją priklausys ir pokyčiai Rusijoje. Tą puikiai suvokia ir dabartinė Rusijos valdžia. Nes jei Ukrainai pavyks, Rusijos visuomenė užduos klausimą: „O kuo nuo jų skiriamės mes?“.

Vygaudas Ušackas yra KTU Europos instituto direktorius, ambasadorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"