Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Rubliai su Krymo vaizdais arba Naujoji politinė numizmatika

 
2017 10 16 11:09

Praeitą savaitę Rusijoje buvo pristatyti nauji 200 ir 2000 rublių nominalo banknotai. Ši naujiena neturėtų didesnės reikšmės, jeigu ne tas faktas, jog ant dviejų šimtų nominalo banknoto yra patalpinti Krymo vaizdai. Tokiu būdu Maskva siekia simboliškai įtvirtinti ukrainietiško pusiasalio užgrobimą.

Simbolinius žingsnius politikoje jokiu būdu negalima nuvertinti. Ypač, kai kalba eina apie pinigus. Kaip žinia, monopolis leisti pinigus priklauso kaip tik valstybei. Monetos ir banknotai atspindi tam tikrą šalies identitetą, jos praeitį ir dabartį. Neatsitiktinai ir Lietuvos atsisveikinimas su litu buvo savotiškai skausmingas.

Esminiu uždaviniu šiame kontekste galėjo būti siekis iššaukti Lietuvos sostinėje neramumus, kurie būtų panašūs į 2007 metais Taline kilusias riaušes dėl vadinamojo Bronzinio kario skulptūros perkėlimo.

Pinigai yra tiek tiesioginės, tiek simbolinės valdžios galios laidininkas. Propagandos tyrėjas Philip M. Taylor savo knygoje apie propagandos istorija „Proto šarvai“ pažymi, jog Romos imperatorius Cezaris vienas iš pirmųjų nurodė kalti ant monetų savo atvaizdą. Daroma tai buvo tam, jog samdiniai nepamirštų, kas jiems moka už dalyvavimą karuose.

Žinoma, šiandien mes gyvename ne Romos imperijos laikais, tačiau galimybė naudoti pinigus simbolinės politikos įtvirtinimui niekur nedingo. Būtent Rusija mėgsta pastaruoju metu demonstruoti tai. Galima prisiminti atvejį, kai praeitais metais Maskva išleido jubiliejinių rublių monetų seriją, kuri buvo skirta sovietiniams kariams ir jų pergalėms Antrajame pasauliniame kare. Tarp tų monetų viena buvo skirta ir Vilniui bei jo išlaisvinimui iš nacių 1944 metais. Pikantišku akcentu tapo tai, jog ant šios monetos pavaizduota viena iš nuimtųjų Žaliojo tilto skulptūrų.

Čia reikėtų priminti, jog Rusijos propaganda apskritai bandė pasinaudoti sovietmečiu pastatytų Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimu kaip pretekstu informaciniams puolimui prieš Lietuvą. Numanoma, jog esminiu uždaviniu šiame kontekste galėjo būti siekis iššaukti Lietuvos sostinėje neramumus, kurie būtų panašūs į 2007 metais Taline kilusias riaušes dėl vadinamojo Bronzinio kario skulptūros perkėlimo iš miesto centro į Karių kapines. Tačiau Žaliojo tilto skulptūrų nukeldinimas neturėjo Lietuvos visuomenėje tokio konfliktinio potencialo, tad viskas apsiribojo keliais piktokais Rusijos televizijos siužetais bei minėta moneta.

Tačiau ir tokią monetą negalima pavadinti visiškai nekalta. Visa minėtą monetų serija įtvirtina mitą apie sovietinę kariuomene, kaip „Europos gelbėtoją ir išvaduotąją“. Tai yra paviršutiniškai ir tiesmukus pasakojimas, kurį taip mėgsta Kremlius. Už šios pasakojimo ribų lieka daugelis istorinių niuansų, kad ir tai, jog 1944 metų įvykiai Lietuvai netapo išlaisvinimu. Tais metais viena okupacinė valdžia tiesiog pakeitė kita.

Simbolinė politika gali kelti ir visai nesimbolines aistras. Šioje vietoje vertėtų priminti ir Lietuvos pasipiktinimą, kai tapo žinoma, jog viename iš naujo lenkiško paso projektų numatyta į šį kaimyninės šalies dokumentą patalpinti ir Vilniaus Aušros vartų vaizdą. Vien žinia apie tai atgaivino istorinius skaudulius, susijusius su Vilniaus okupacijos istorija tarpukariu. Iš tikrųjų, galima tik pasidžiaugti, jog Lenkija nusprendė neplėtoti šio simbolinio konflikto ir atsisakė minėtų planų. Nors, atrodytų, Vilniaus užgrobimo 1920 metais istorija jau sėkmingai pasidengė amžinybės dulkėmis, tačiau, kaip nesunku pamatyti, neatsargus simbolinės politikos žingsnis gali tas dulkes nupūsti ir apnuoginti dar jautrius skaudulius.

Grįžtant prie Rusijos atvejo – būtina paminėti, jog patalpindama ant 200 rublių Krymo vaizdus ji savotiškai bando įtvirtinti pusiasalio aneksijos faktą. Tuo metu, kai pasaulis neketina pripažinti šių Maskvos veiksmų teisėtumo, belieka bandyti „įteisinti“ savo grobuonišką politiką vaizdais ant banknotų ir nevykusiais meno kūriniais (čia pirmiausiai reikėtų paminėti vaidybinį Aleksejaus Pimanovo filmą „Krymas“), o taip pat džiaugtis, jog Šiaurės Korėja naujausiame pasaulio atlase pažymėjo pusiasalį kaip Rusijos teritoriją.

Simbolinė politika, aptariant 200 rublių banknotą, pasireiškia ne tik jame naudojamuose atvaizduose, bet net tame, kaip jis bus įvedamas į apyvartą. Kaip pareiškė Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina, nauji banknotai pirmiausiai bus platinami Maskvoje (kas suprantama, nes tai yra sostinė), Tolimuose Rytuose (regionas labiausiai nutolęs nuo federalinio centro) bei, kaip ir galima buvo numanyti, Kryme.

Reikia suprasti, kad propagandos iššūkis šiandien neapsiriboja vien pasakojimais, kurie yra skleidžiami žiniasklaidos kanalais. Atvaizdus, panaudotus ant 200 rublių banknoto, ir net pirminę šio banknoto platinimo geografiją irgi galima pavadinti propagandos dalimi. Nors Krymas buvo užgrobtas daugiau nei prieš trejus metus, Maskvai vis dar tenka įrodinėti tiek pačiai sau, tiek Rusijos gyventojams, kad pusiasalis „yra jų“. Tai iš tikrųjų nėra taip lengva, kai pasaulyje sutarimas, jog teisėtai ši žemė priklauso Ukrainai bei turi būti jai grąžinta. Šiuo klausimu Maskva tikrai turi nedaug sąjungininkų. Be Šiaurės Korėjos galima būtų paminėti nebent Čekijos prezidentą Milosą Zemaną, kuris pasiūlė, jog Krymas būtų pripažintas Rusijos, o Maskva tiesiog sumokėtų už jį Kijevui kompensaciją. Graudžiai juokinga, kad tokį pasiūlymą iškėlė šalies, kuri tarpukariu skausmingai prarado Sudėtų kraštą (o vėliau ir nepriklausomybę), vadovas. Čia irgi galima įžiūrėti tam tikrą – graudų – simbolį.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"