Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Pyktis ne ant Aplinkos ministro

 
2017 11 21 6:00

Sako, kad žmonės pyksta tada, kai realybė neatitinka jų įsivaizdavimo apie tai, kaip viskas yra ar jų įsivaizduojamoje „realybėje“ turėtų būti. 

Aš pykstu. Nes prieš metus, kai buvo sudaryta nauja „profesionalų“ vyriausybė, dėl vienintelio paskirto ministro – Aplinkos ministro Kęstučio Navicko neturėjau jokių priekaištų ir klausimų premjerui. Nes ministru pirmą kartą po labai labai ilgos pertraukos tapo žmogus, kurį laikiau tikru idėjinu aplinkosaugininku. Žmogus, kuris iš tikro tiki visomis tomis žaliomis idėjomis, kurios buvo surašytos laimėjusios Seimo rinkimus partijos programoje.

Prieš metus buvau visiškai tikras, kad dabar jau nebebus taip, kaip buvo anksčiau, praeitoje Seimo kadencijoje, kai Aplinkos ministras visas įraudęs Seimo Aplinkos komitete bandydavo įtikinti Seimo narius palaikyti lenkus su jų iniciatyvomis priešintis Europos Komisijos siūlomiems planams mažinti CO2 išmetimus ir aiškindamas, kad Aplinkos ministerija rūpinasi ne vien gamtine aplinka, bet ir ekonomine šalies aplinka. Taip palikdamas Ūkio ministeriją be darbo. O savo ministeriją be aplinkosaugos.

Tikrai nesitikėjau, kad nuo šiol visi sprendimai Valstybėje bus priimami atsižvelgiant vien tik į aplinkosaugą, ateities kartų interesus, globalius aplinkosauginius interesus. Taip nėra jokioje Pasaulio valstybėje. Bet kažkaip man tada atrodė, kad nuo šiol diskusijose, kuriose susikerta ekonomikos trumpalaikiai ir aplinkosaugos ilgalaikiai interesai, Aplinkos ministerija taps ta valstybine institucija, kuri atstovaus pastaruosius – aplinkosauginius interesus.

Praėjo metai.

Ir štai skaitau „Lietuvos žiniose“ apie tai, kaip Aplinkos ministras skundžiasi po ES Aplinkos tarybos posėdžio, kad, svarstant Europos Sąjungos jau padarytų įsipareigojimų Paryžiaus klimato kaitos mažinimo sutartyje, įgyvendinimo būdus, nebuvo atsižvelgta į jo argumentus ir Lietuvai nebuvo suteikta teisė išmesti daugiau CO2 bei kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų iki 2030 metų. Ir skaičiuoja kiek milijonų eurų iš biudžeto reikės Lietuvai sumokėti už taršos perviršį. Ir pykstu. Nes ministras net nesvarsto galimybių tą taršą sumažinti tiek, kad patys taptume tų taršos kvotų pardavėjais.

Pykstu, nes lygiagrečiai Energetikos ministerijos parengtoje strategijos projekte matau, kad energetikos ministerija planuoja didinti, o ne mažinti gamtinių dujų suvartojimą energetiniams tikslams Lietuvoje. Ir matau, kad energetikos ministerija strategijos projekte planuoja neįgyvendinti Paryžiaus sutartyje numatytų įsipareigojimų mažinti CO2 emisijas, jau net nevertinant galimus tų įsipareigojimų padidinimus, apie ką šiuo metu kalba Pasaulio lyderiai Bonoje vykstančioje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių 23-iojoje konferencijoje. Ir matau, kad Aplinkos ministerijai, jos pateiktose pastabose strategijos projektui, tai visai neužkliūva, ji savo pastabose pateikia tik formalius pastebėjimus. Nors aš esu įsitikinęs, kad ministras puikiai žino, kad tiek energijos efektyvumo didinimo potencialas, tiek atsinaujinančios energetikos plėtros potencialas Lietuvoje yra vienas didžiausių tarp ES šalių ir žino, kad tiek energijos efektyvumo didinimas, tiek atsinaujinančios energetikos plėtra tai ne tik kaštai, bei ir kuriama pridėtinė vertė ekonomikai.

Pykstu, nes mano įsivaizduojamoje realybėje, kur ministras yra idėjinis žaliasis, viskas turėtų būti priešingai. Jis turėtų ne kovoti už didesnes kvotas teršti, o už ambicingesnį taršos mažinimą, kuris leistų Lietuvai ateityje tas kvotas pačiai pardavinėti toms šalims, kur taršos mažinimą pasiekti yra sunkiau.

Aš pykstu, kai skaitau apie tai, kad Europos aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos (European Environmental Bureau, Zero Waste Europe, Friends of the Earth Europe) spalio mėnesį pateikė savo atlikto bendro tyrimo apie skirtingų ES šalių laikyseną ES žiedinės ekonomikos paketo direktyvų projektų atžvilgiu rezultatus ir šiame tyrime matau Lietuvą įvardintą tarp didžiausių žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimo planų sabotuotojų Europos Sąjungoje.

Mano įsivaizduojamoje realybėje taip neturėtų būti. Toje realybėje Aplinkos ministro dešinioji ranka – viceministras neturėtų tylėti, kai Seimo energetikos komisijos posėdyje „Lietuvos energijos“ atstovas, pristatydamas atliekų deginimo jėgainių pagrindimą, rodo, kad degintinų atliekų iš komunalinių atliekų srauto Lietuvoje susidaro 800 tūkstančių tonų per metus, kai viceministras puikiai žino, kad net į MBA įrenginius patenka mažesnis kiekis atliekų, o po tų įrenginių deginimui lieka mažiau nei pusė to kiekio. Ir neturėtų tylėti, kai „Lietuvos energijos“ atstovas aiškina apie CO2 emisijų sumažinimą Kaune biokurą pakeitus pramoninėmis atliekomis. Ir neturėtų tylėti, kai kalbama apie tai, kad mes iki 2030 metų deginsim sukauptą saugojamą iš atliekų MBA įrenginiuose pagamintą kietą atgautą kurą, kai pats ministras yra pasirašęs leidimą tas atliekas laidoti sąvartyne ir jos faktiškai nėra saugojamos. Mano įsivaizduojamoje realybėje Aplinkos ministras turėtų bent išreikšti abejonę, ar tikrai reikia 47 milijonus eurų ES paramos lėšų skirti Vilniaus atliekų deginimo jėgainės statybai paremti, kai tas pats statytojas Kaune panašią jėgainę stato be jokios ES paramos ir teigia, kad ji ekonomiškai atsiperkanti ir be paramos. Ar ne geriau būtų buvę tuos 47 milijonus eurų panaudoti projektams, kurie iš tikro mažina klimato kaitą, paremti, sujungiant dvi planuojamas atliekų deginimo jėgaines į vieną? Negi ministras nesupranta, kad pastačius pernelyg galingus atliekų deginimo pajėgumus, mes dešimtmečiams užprogramuojame konfliktą tarp valstybinių įmonių , turinčių deginimo įrenginius, kurioms reikia atliekų deginimui, intereso ir bendro Valstybės intereso didesnę dalį atliekų ateityje perdirbti? Ar mano, kad po jo ateisiantys Aplinkos ministrai bus „žalesni“ ir jau tikrai atstovės aplinkosauginį interesą?

Beveik visos didesnės Aplinkos ministerijos iniciatyvos kol kas buvo susijusios tik su vadybos gerinimu. Mes galime įvairiai vertinti urėdijų sujungimo į vieną organizaciją planus, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planus, Statybos įstatymo pataisas, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) tvarkos aprašo patobulinimus, atliekų apskaitos informacinės sistemos patobulinimus, architektūros įstatymo projektą ar ministerijos kanclerio pakeitimą, tačiau nei viena šių iniciatyvų nėra tiesiogiai susijusi su aplinkosauga.

Jokių iniciatyvų, pagal Europos Komisijos rekomendacijas Lietuvai didinti aplinkosauginius mokesčius, kas leistų mažinti darbo jėgos apmokestinimą, nesukuriant trūkumo valstybės biudžete, per metus nebuvo.

O pradžia su tų Caffeine puodukų apmokestinimu buvo tokia žadanti, kad net buvau išsigandęs, kad perlenksim į kitą pusę.

Neperlenkėm. Iš viso nelenkėm.

Iš tiesų aš manau, kad dar po metų aš nebepyksiu. Nes arba Kęstutis, išsprendęs visus ūkinius vadybinius klausimus, pagaliau atsigręš į aplinkosaugą arba aš tiesiog nustosiu tikėti, kad mano prielaida dėl ministro – aplinkosaugininko idealisto buvo teisinga ir nustosiu galvoti, kad viskas turėjo būti kitaip.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"