Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Problemos sprendžiamos jų nesprendžiant

 
2018 04 13 6:00

Stebint politinius procesus neretai galima matyti, jog politikai vengia, o kartais tiesiog negeba spręsti kokios nors problemos ir renkasi taktiką, kurios esmė paprasta – problemą ignoruoti tikintis, kad ji gal kaip nors pasimirš, gal visi su tuo net susitaikys. Kitaip tariant, kam spręsti problemą, jei gali jos nespręsti.

Tokio elgesio pavyzdžių netrūksta, ir tai nėra tik šios valdžios problema. Pastarųjų dienų ūkio ministro Broniaus Markausko istorija, kai jis (oficialiai ministro mama, bet faktiškai jis pats) naudojosi ne savo žeme be leidimo, gali būti pavyzdys tokiam elgesiui iliustruoti net keliais aspektais.

Reputacijos problemos – ne problemos. Tad senų „gerų“ tradicijų politikoje toliau laikomasi.

Pirmas aspektas yra susijęs su žmonių, kurie tampa politikais, ministrais, gebėjimu identifikuoti ir spręsti problemas. Kalbame apie situaciją, kai ūkininkas norėtų išsinuomoti žemės plotą, tačiau negali to padaryti, nes neranda žemės savininko.

Ką darytų paprastas pilietis? Pirmiausia, dėtų visas pastangas išsiaiškinti, kas vis dėlto yra žemės savininkas. Patikėkite, skirtingų savivaldybių gyventojai randa vieni kitus, kai to tikrai reikia, net be Registrų centro pagalbos. Atsakingas žmogus dar pasidomėtų teisės aktais, reglamentuojančiais, kaip turi būti elgiamasi, norint sudaryti nuomos ar panaudos sutartis. Ir tai ne viskas. Nuomininkas dar turėtų laiku atsiskaityti, jeigu yra nuomos sutartis ir joje fiksuota suma, kuri turi būti mokama. O pajamų gavęs nuomotojas turėtų jas deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM).

Čia jau daugeliui lietuvių sprogsta smegenys, ir girdėti toks „pff...“, o kažkas sukioja pirštą prie smilkinio. Nuo sumos, kuri gal tesiekia 100 eurų, mokėti GPM? Taip, mokėti. Arba ir toliau liksime šalimi, kurioje nei įstatymų laikomasi, nei yra suvokimas, kad valstybės biudžetas ne iš dangaus nukrinta, o pilietiškumas vis dar bus sunkiai suprantama sąvoka.

Bet ministrui B. Markauskui tas „pff...“ veikiausiai išsprūdo visais klausimais. Nors šis ministras-ūkininkas, be kita ko, yra asmuo, kuris 2005–2011 metais buvo Žemės ūkio rūmų pirmininkas, o 2011–2016 metais ėjo tų pačių rūmų pirmininko pavaduotojo pareigas. Bet kam ieškoti savininkų, kam domėtis teisės aktais ir dar gal net mokėti mokesčius? Todėl kyla klausimas, ar B. Markauskas tokią situaciją suvokė kaip problemą. Jei suvokė, tai kodėl eidamas vienas ar kitas pareigas nė piršto nepajudino, kad bent pasidomėtų, kokio masto ta problema, gal ji aktuali nemažai ūkininkų grupei? Galiausiai turėjo būti keliamos iniciatyvos ir idėjos, kaip tą problemą būtų galima spręsti. B. Markausko pareigos tikrai galėjo atverti jam visas duris. Tereikėjo noro.

O jei problemos vis dėlto nesugebėta suvokti, nepagalvota apie tai, kad minėta padėtis galbūt kertasi su nuosavybės neliečiamumo principu, kuris aiškiai įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, tada logiškai kyla kitas klausimas: kodėl B. Markauskas yra ministras? Bet kuriuo atveju akivaizdu, jog buvo patogiau viską ignoruoti, ir problema, kad ir kokia svarbi ji būtų, tiesiog buvo sprendžiama jos nesprendžiant.

Antras aspektas – kiek gilesnis. Jis susijęs su kitų žmonių požiūriu į tai, ar asmuo, kurio reputacija kelia abejonių ir kurio veiksmus turėtų įvertinti teisėsauga, gali būti ministru, tvarkančiu visos Lietuvos žemės ūkio reikalus. Tai yra ir sąžiningumo, moralės dalykai. Tiek premjeras Saulius Skvernelis, tiek „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, regis, irgi arba nesuvokia šios problemos, arba ją sprendžia jos nespręsdami, kitaip tariant, ignoruodami.

Iš pradžių teigta, jog tai yra „šeimos reikalas“. Kada elgesys, susijęs su svetimos žemės naudojimu be leidimo, tapo „šeimos reikalu“? Vėliau teigta, jog ministras turėtų „susitvarkyti“. Kas slypi žodyje „susitvarkyti“, deja, liko neaišku. O ministras „susitvarkymą“ suprato taip, jog pareiškė, kad atsisakys visos nuomojamos žemės ir išvis žemės šiemet nedeklaruos. Bet jeigu viskas teisėta ir gerai, kodėl priimami tokie sprendimai? Dėl to klausimų premjerui nekyla. Nėra net rimtesnės kritikos ministrui ar bent pareiškimo, jog toks elgesys nepriimtinas, bet ministrui bus suteikta galimybė pasitaisyti ir bus inicijuojami sprendimai, kad tokių situacijų ūkininkai galėtų lengviau išvengti. Nieko panašaus. Nors net ir tokiu atveju kiltų klausimas, kodėl taikoma žemai nuleista kartelė ir iš ministrų nereikalaujama itin geros reputacijos ir skaidrumo.

Galiausiai problema „sprendžiama“ ministrą išleidžiant atostogų. Ir dar – keisis ministro patarėjas visuomenės informavimo klausimais. Šis išėjo savo noru, nors tikėtina, kad visos problemos ir buvo susietos su bloga komunikacija, o tai ir lėmė patarėjo pasitraukimą. O krizės priežastys liko paraštėse. Kitaip tariant, ir šiuo aspektu visi susiję dalyviai problemą sprendžia jos nespręsdami. Reputacijos problemos – ne problemos. Tad senų „gerų“ tradicijų politikoje toliau laikomasi.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"