Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Prasta komunikacija kaip politinių problemų simptomas

 
2018 04 23 9:52

Susidaro įspūdis, kad komunikacija politiniame gyvenime neretai vertinama kaip antraeilis, nereikšmingas dalykas. Niekas, ko gero, neneigtų, jog ji yra reikalinga, tačiau mažai kas įvardintų tarp prioritetinių dalykų. Žinoma, šis teiginys yra tik spėjimas, tačiau jis paremtas tuo, ką galima pamatyti Lietuvos politiniame gyvenime.

Lietuvos politiką apskritai kamuoja tyli ir lėta politinė krizė. Yra nuolatinis pojūtis, kad su šalies politiniu lauku ne viskas yra tvarkoj, tačiau, kita vertus, „netvarkos lygis“ dar nėra toks, kad galima būtų skelbti tikrą krizinę padėtį. Minėtų problemų esmė nėra komunikacija, tačiau pastaroji parodo, jog problemos egzistuoja.

Net jeigu viskas yra taip – tų lyderių plačioji visuomenė nepastebi, o drąsios idėjos nėra komunikuojamos.

Pagal naujausių apklausų duomenis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas politika kol kas tik mažėja. Šiuo metu nėra beveik nei vieno politinės partijos lyderio, teigiamas požiūris į kurį lenktų neigiamą požiūrį (išimtimi tampa tik „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis). Galima sakyti, kad partinė krizė Lietuvoje yra net didesnė, nei bendrapolitinė. Tačiau nepamirškim, kad politinės partijos sudaro demokratinės sistemos pagrindą, o nepasitikėjimas pagrindinėmis politinėmis partijomis ir dominuojantis jų lyderių neigiamas vertinimas turi tiesioginę įtaką rinkimams ir jų rezultatams. Kol kas Lietuvos visuomenė aktyviausiai reaguoja į šį iššūkį pasyvumu, kurį išryškina per rinkimus prie balsadėžių ateinančių piliečių skaičius.

Galima sakyti, jog politinės partijos stokoja naujų (tam tikra prasme gal net – revoliucingų) idėjų ir aiškios lyderystės. Perfrazuojant garsaus lietuviško filmo pavadinimą „Niekas nenorėjo mirti“, šiandieninę situaciją Lietuvos politiniame lauke galima apibūdinti kaip „niekas nenorėjo rizikuoti“. Žinoma, galbūt aš neteisus ir lietuviškose politinėse partijose kaip tik šiuo metu gimsta nauji lyderiai ir yra keliamos drąsios idėjos. Net jeigu viskas yra taip – tų lyderių plačioji visuomenė nepastebi, o drąsios idėjos nėra komunikuojamos.

Verta paminėti ir tai, jog atskirų politikų antireitingo viršūnę užima konservatorių atstovas Andrius Kubilius. Būtent jo vyriausybei teko vesti Lietuvą per neramų globalios ekonominės krizės laikotarpį. Tai buvo sunkūs ir skausmingi metai valstybei, tačiau Lietuva sugebėjo gana sėkmingai atlaikyti šį išbandymą (ir padarė tai žymiai sėkmingiau nei, pavyzdžiui, Graikija ar Ispanija). Kitaip sakant, A. Kubilių tikrai negalima pavadinti blogiausiu Lietuvos politiku, o jo vyriausybės prasčiausiai susitvarkiusios su iškeltomis užduotimis. Greičiau net atvirkščiai – A. Kubiliaus vyriausybės darbas iš esmės vertas teigiamo įvertinimo. Tačiau būtent komunikacija tapo tiek minėtos vyriausybės, tiek jos vadovo nesėkme. Priimamų nepopuliarių, bet būtinų politinių sprendimų mechanizmai nebuvo aiškinami, vyriausybė nusprendė, jog neturi laiko kalbėtis su visuomene. Prastos komunikacijos pasekmė yra akivaizdi – po globalios ekonominės krizės praėjo jau dešimt metų, o žmonės vis dar atsimena „blogą Kubilių“.

Cituojama visuomenės nuomonės apklausa parodo, jog tik viena politinė institucija Lietuvoje gali pasigirti visuomenės pasitikėjimu. Tarp populiariausių politikų ir visuomenės veikėjų yra buvęs prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies lyderė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nauseda, apie kurį šiandien pirmiausiai kalbama kaip apie potencialų kandidatą kitų metų prezidento rinkimuose. Kitaip sakant, gera aura lydi kol kas tik Daukanto aikštę.

Tačiau ir prezidento institucija nėra apsaugota nuo komunikacinių klaidų. Praeitą savaitę buvo atmesta advokato Giedriaus Danėlio kandidatūra į teisingumo ministro pareigas. Prezidentūros komentare toks sprendimas paaiškintas tuo, jog kandidatas buvo kaltinamųjų atstovas „konkrečioje politinės korupcijos byloje“, o tai, kaip teigiama komentare, „nesuteikia galimybės būti paskirtam į politinę poziciją“. Buvo pažymėta ir tai, jog G. Danėlius pats rinkosi atstovauti kaltinamiesiems šioje byloje.

Čia verta prisiminti, jog kaip ir politinių partijų sistema, dar vienu šiuolaikinės demokratinės valstybės ramsčiu yra teisinė sistema, kurioje kiekvienam kaltinamajam suteikiama teisė į gynybą. Advokatas privalo atlikti savo darbą – ir privalo atlikti jį gerai. Tai, kad gynyba yra suteikiama net patiems didžiausiems ir akivaizdžiausiems niekšams ir yra tas principas, kuris iš esmės leidžia kalbėti apie teisingumą. Todėl ir Prezidentūros pateiktas argumentas skamba iš tikrųjų keistai. Tokia pozicija visai pelnytai buvo sukritikuota ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio kaip prasilenkianti su demokratijos principais ir pagrindiniu šalies įstatymu. Tikrai taip, nes teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, o apie draudimą užimti politines pozicijas teisininkams, kurie savo laiku gynė įtariamuosius korupcinėse bylose, tiesą sakant, Konstitucijoje nieko nepasakyta.

Žinoma, kaip ir minėta šios straipsnio pradžioje, komunikacija nėra pagrindinė dabartinių politinių problemų esmė, tačiau ji – netikusi ir neveiksminga – tampa aiškiu šių problemų simptomu.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"