Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Politiniai spektakliai

 
2017 11 03 6:00

Naujasis politinis sezonas, prasidėjęs rudenį kartu su teatriniu sezonu, pateikė nemažai politinių spektaklių. Žodžiai „politinis spektaklis“ dažniausiai slepia ironiją ar net pasipiktinimą – štai kokie tie politikai, vis žaidžia savo žaidimus, užuot rūpinęsi valstybės reikalais.

Šiuo atveju apie politinius spektaklius siūlau kalbėti kaip apie teatro vaidinimus, be jokios pašaipos. Kaip teatro spektakliai būna tam tikro žanro – drama, tragedija, komedija ar tragikomedija, taip ir politiniai spektakliai gali būti skirtingo žanro. Politinį spektaklį, vykstantį Lietuvos socialdemokratų partijoje (LSDP), šiuo metu drįsčiau pavadinti tragikomedija, o liberalų – tragedija. Apibendrintai pasakius, partinėje sistemoje vyksta dalykai, kuriuos būtų galima įvardyti kaip dramą.

Šiuo atveju apie politinius spektaklius siūlau kalbėti kaip apie teatro vaidinimus, be jokios pašaipos.

Mūsų mokslinėje literatūroje netrūksta straipsnių, kuriuose analizuojama Lietuvos partinė sistema ir kalbama apie jos raidą, institucionalizaciją, stabilumą, konsolidaciją. Kaip reikėtų vadinti situaciją, kai dvi reikšmingos politinės partijos išgyvena sudėtingą laikotarpį, – socialdemokratai suskilę ir svarsto apie antrą partiją tokiu pat pavadinimu, o liberalai mėgina atsimušti nuo teisėsaugos sistemos metamų kaltinimų? Partinės sistemos krize?

Vartojant terminą „krizė“ reikėtų kalbėti ir apie krizę kiekvienoje iš minėtų partijų. Tik jų šaknys skirtingos. Socialdemokratai pateko į krizę išsiskyrus nuomonėms dėl partijos dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje, o liberalų krizę sukėlė kaltinimai pažeidus įstatymus. Tačiau to pasekmės panašios – dvi senos ir, atrodė, tvirtai ant kojų stovinčios partijos dabar yra smarkiai susvyravusios.

Socialdemokratų vidinė krizė kol kas tik didėja. Neužteko išsiskirti nuomonėms dėl dalyvavimo Seimo valdančiojoje koalicijoje, neužteko daliai frakcijos narių nepaklusti partijos tarybos sprendimui, neužteko „maištininkams“ išeiti iš partijos arba būti pašalintiems. Prireikė kurti kitą socialdemokratinę partiją.

Prisipažinsiu, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tie LSDP nariai, kurie nepakluso partijos tarybos sprendimui palikti valdančiąją koaliciją ir išstojo iš partijos, yra taip praradę tikrovės jausmą. Bent jau tokie patyrę politikos vilkai kaip Gediminas Kirkilas ir Juozas Bernatonis turėtų suprasti, jog partijos skaldymas ir kitos socialdemokratų organizacijos kūrimas veda į niekur. Ta naujoji partija iš anksto pasmerkta, tačiau, nors ir būdama pasmerkta, ji smarkiai pakenks dabartinei LSDP. Ar rinkėjai gali pasitikėti partija, kuri nesusidoroja su savo vidinėmis problemomis? O jeigu bus dvi partijos, kuri rinkėjų akyse bus ta tikroji? Greičiausiai nė viena.

Matyt, tie daugiau kaip du dešimtmečiai posėdžiavimo Seime paveikia asmenybes, jų gebėjimą adekvačiai vertinti savo galimybes. Žmogus patiki savo svarbumu, savo – politiko – profesionalumu, nes vis renkamas ir renkamas į parlamentą. Tik bėda ta, kad dauguma LSDP atskilėlių į Seimą patenka per partijos sąrašą daugiamandatėje apygardoje, kai kurie jų niekada net nėra bandę jėgų vienmandatėje apygardoje. Iki kitų Seimo rinkimų – treji metai, tad socialdemokratų atskilėliai dar turi šiek tiek laiko jaustis svarbūs ir reikšmingi.

Jei LSDP suskiltų ir būtų dvi socialdemokratų partijos, „valstiečiai“ turėtų tapti svarbiausia politinio spektro kairės jėga. Darbo partija vargu ar atgaus gyvastį, nors negalima ignoruoti Viktoro Uspaskicho gebėjimų viešųjų ryšių srityje. Jei tie gebėjimai duos vaisių, suskilę socialdemokratai sulauks dar vieno smūgio. Belieka tikėtis, kad proto aptemimas praeis ir antros socialdemokratų partijos nebus.

Liberalų svarstymai, ką daryti – reformuoti senąją ar kurti naują partiją, rodo, jog padėtis labai rimta. Kaltinimai pažeidus įstatymus pakerta partijos įvaizdį, o atimtas valstybės finansavimas – jos egzistavimą. Kas laukia tokios pažeistos partijos?

Neabejoju liberalų ateitimi, nes būtent Liberalų sąjūdis turi rimtą ir ištikimą elektoratą. Tiek 2012-ųjų, tiek 2016 metų Seimo rinkimai atskleidė, kad šį elektoratą sudaro maždaug 115 tūkst. rinkėjų. Ir ne bet kokių, o būtent tvirtas nuostatas turinčių piliečių. Tai išsilavinę ir dažnai savo verslą turintys žmonės, kuriems liberalizmas yra nemainomas į kitas ideologijas ir praktikas. Šie rinkėjai tuo ir skiriasi nuo tų, kurie užvakar balsavo už socialdemokratus, vakar – už „darbiečius“, šiandien – už „valstiečius“.

Nusilpusi ar suskilusi LSDP „valstiečiams“ naudinga, o politinio spektro dešinėje tokio intereso nėra. Priešingai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) turėtų būti ir, tikiuosi, yra gyvybiškai suinteresuoti, kad Liberalų sąjūdis išsikapstytų iš bėdų. Juk ir vaikui aišku – be parlamentinės liberalų partijos apie valdančiąją daugumą Seime TS-LKD gali tik svajoti. Kaip rodo 2008 metų rinkimai, net ir liberalų neužtenka, reikia dar trečios jėgos, kurios vaidmenį kartą linksmai atliko Tautos prisikėlimo partija.

Kodėl taip yra? Kaip jau minėjau, liberalų elektoratas gana ištikimas, tad vargu ar balsuotų už krikščionis demokratus. TS-LKD elektoratas irgi ištikimas, bet ribotai gausus. Per praėjusius Seimo rinkimus TS-LKD pasiekė savotišką XXI amžiaus rekordą – už jos sąrašą balsavo daugiau kaip 276 tūkst. rinkėjų. Aišku, šis rezultatas toli gražu neprilygsta 1996 metų rinkimų sėkmei, kai už TS-LKD balsavo 410 tūkst. žmonių. Tačiau tie laikai nebegrįš, o turint dabartinį skaičių rinkėjų parlamentinės daugumos, net ir susigrąžinus Kauno bei kitas vienmandates apygardas, nepavyks pasiekti.

Neslėpsiu, knieti įtarti kokias nors pašalines jėgas, suinteresuotas susilpninti dvi svarbias mūsų politines partijas, bet greičiausiai tos jėgos yra ambicijos, valdžios troškulys, godumas ir kitos panašios žmogaus savybės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"