Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Poilsis – darbo starto aikštelė

 
2018 07 22 6:00

Kaip neįsivaizduojame darbo be pailsėjimo, taip ir poilsis tik tada yra prasmingas, jei jis mums padeda tinkamai pasiruošti darbui.

Kai pirmoji apaštalų misionieriška kelionė baigėsi, jie grįžo pas Jėzų ir „Jam apsakė visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę“ (Mk 6, 30). Tai – pamoka mums. Kiekvienas krikščionis, pabaigęs dienos darbus ir sulaukęs vakaro, turėtų Viešpaties artumoje atverti Jam savo širdį ir padėkoti už viską, net už nesėkmes bei suklydimus, kurie savaip grūdina charakterį, nes skatina tikintįjį atgailoti, keistis ir dar labiau su malda širdyje pasitikėti Juo, kad patirti išbandymai mus ne tolintų nuo Dievo, bet tik artintų... Prisimintina, jog Jėzaus mokinių svarbiausia džiaugsmo priežastis nebuvo ta, kad, atlikdami jiems patikėtą misiją, Jo vardu išvijo dvasias iš varginamų žmonių, bet kad jų vardai yra įrašyti danguje (žr. Lk 10, 20). Taigi visada kilnesnis džiaugsmo motyvas turi pirmenybę.

Gerai atliktas darbas pritraukia poilsio dovaną, nes darbininkas vertas atlygio. Žmogus – ne Dievas, jis nepajėgus be atvangos dirbti kokybiškai. Pats Dievo Sūnus, padaręs tiek daug dalykų, kad net visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios garsintų Jo darbus (žr. Jn 21, 25), kartais ieškojo atokvėpio... Antai, kai ežere artinosi audra, o Jis miegojo valtyje, mokiniai persigandę pripuolė prie Jo ir šaukė, kad Jis juos išgelbėtų (Mt 8, 23 – 25). Jėzus ir miegodamas „dirbo“ – kontroliavo kiekvieną gyvenimo situaciją. Nors siaučiant vėtrai, valtį ėmė semti vanduo, bet ji negalėjo nuskęsti, nes joje ilsėjosi pats gyvojo vandens Neišsenkamumas – Dievas, kuris įsismarkavusį ežero bangų šėlsmą suvaldė per trumpiausią laiko atkarpą.

Nors Jėzus su mokiniais buvo apgulti daugybės žmonių, kad net jiems nebūdavo kada nė pavalgyti (beje, labai stigo laiko ir poilsiui), bet Viešpaties paliepimui, kad apaštalai eitų į nuošalią vietą pailsėti (žr. Mk 6, 31), nebuvo lemta įvykti. Vos tik jie valtimi nusiyrė iki negyvenamos vietos, žmonės net pralenkdami mokinius „subėgo tenai pėsti“ (Mk 6, 33). Kai Jėzus nuvykęs į dykumą pamatė žmones, Jam jų pagailo, „nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34), ir Jis pradėjo mokyti apie Dievo Karalystės dalykus. Ne veltui vienas iš teologų apie šį nenusisekusį poilsį šitaip rašė: „Poilsis yra Pažadėtoji žemė ir vaizduoja tai, ką Dievas tikrai pažadėjo: save patį. Tik Jame bus mūsų namai. Kitur visuomet esame tremtiniai, pabėgėliai ar keleiviai“. Taigi kartais dėl sielų gerovės ar kitų svarbių priežasčių verčiau kuriam laikui pamiršti savo poreikius, nei, pasikliaujant vien savimi, veržtis į poilsį, kuris tuo metu prasilenkia su Dievo planais.

Viena iš tinkamiausių poilsio formų – vienos veiklos pakeitimas kita, kuri padėtų dvasiškai ištirti savo siekius bei tikslus. Tada galėtume savęs paklausti: „Ar mano gyvenime yra darbo ir poilsio, maldos bei kitų užsiėmimų pusiausvyra? O gal nesirūpinu savo sveikata, nors žinau, kad ji – Dievo duotybė, už kurią teks duoti apyskaitą jos Davėjui? Gal, žvelgiant plačiau, padaryti mažiau darbų (vengiant bet kokio pataikavimo sau), bet daryti gerai bei viską skirti Jo garbei yra geriausias pasirinkimas?“

Vyskupas Faltonas Šynas (Fulton Sheen) rašė: „Turime pripažinti ir poilsio reikalingumą. Žmogus, kartą per savaitę atsitraukęs nuo darbo, Dievo akivaizdoje apmąsto, kiek ir ką per savaitę padarė savo Kūrėjui. Jis gali prisiminti, kad medžiagą, kurią jis panaudojo savo darbui, gavo iš kitų žmonių, kad jį įkvėpusios mintys atėjo iš aukštesnių šaltinių, kad energija, kuria jis naudojosi – Dievo dovana. (...) Poilsis mums leidžia permąstyti mažus dalykus, kurie gali suteikti vertę didesniems. Poilsis primena, kad kiekvienas veiksmas Dievo akyse yra vertingas, nes „garbinimas“ reiškia pripažinimą „vertu“. Teikdami garbę Dievui, savo darbui grąžiname tikrąją vertę. Toks Dievo garbinimas yra poilsis, kai atsitraukiame nuo intensyvios veiklos ir apmąstome dieviškus dalykus, kurie atnaujina mūsų sielas“.

Pasak katekizmo, „Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi ilsėtis“... Kai pradedame jausti, kad mūsų sveikata ima silpnėti, dera prisiminti šv. Chosemarijos Eskrivos (Josemaria Escriva) žodžius: „Fizinis išsekimas. Esi... nusivaręs. Pailsėk. Nutrauk tą išorinę veiklą. Pasitark su gydytoju. Paklusk ir nusimesk visus rūpesčius. Greitai sugrįši prie įprasto gyvenimo ir pagerinsi, jei esi ištikimas, savo apaštalavimą“.

Kai Dievo akivaizdoje save ištyrę pripažįstame, kad sielai bei kūnui reikia poilsio, ir, laikydamiesi tiesos kelio, atsitraukiame nuo tų veiklų, kurios alina sveikatą, ne vien sau pagelbėsime, bet ir kitiems, nes tik dvasiškai bei fiziškai sustiprėję galėsime su giedra nuotaika tarnauti aplinkiniams.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"