Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Pirtis Budapešte ir nuolaidos „Biedronkoje“

 
2018 07 25 6:00

Lietuvoje viskas ramu – o jei neramu, tai dėl Rusijos. Visa kita – Europos Sąjungos (ES) pinigais ir direktyvomis – po truputį sprendžiame. Emigracija ir imigracija jau pusę metų tarsi susilygino, ekonomika auga, aplinka švaresnė, nesaugūs vaistai išimami iš apyvartos. Viskas bus gerai, ar ne?

Žmonėms svarbu žinoti taisykles, tvarką: kad aplinkinių elgesys būtų nuspėjamas, būtų aiškūs priežasčių ir pasekmių, veiksmo ir atoveiksmio dėsniai. Tas noras yra toks didelis, kad sugebu susipykti su namiškiais... dėl vakarienės. Štai jums tipinis scenarijus, kuris, žinau, kartojamas daugelyje namų: „Ką valgysim?“ – „Nežinau, o ko tu nori?“ – „Nežinau, man tas pats, o tu?“ – „Man irgi tas pats.“ – „Bet mes negalime valgyti bet ko, turime valgyti ką nors!“ – „Na, tai sakyk!“ – „Kodėl visada aš turiu sakyti!?“

Taigi, kaip abipusis bandymas būti geranoriškam po kelių sakinių tampa konflikto dėl visų per bendrą gyvenimą sukauptų nuoskaudų priežastimi? Mano galva, taip yra dėl to, kad daugeliui aiškumas, apibrėžtumas yra svarbesnis nei meilė. Kūdikiams meilė ir apibrėžtumas yra kone tapačios sąvokos, tik bręsdami žmonės išmoksta atskirti šiuos dalykus ir įsimylėti tuos, kurie anaiptol nėra tobuli.

ES „blogiukių“ Lenkijos ir Vengrijos profesorių bei politinių ideologų galvose gimstančių idėjų veikėjais nejučia tampame ir mes.

Daugelis universitetų, pripažindami naujų laikų realijas, gebėjimą dirbti ir imtis veiklos neapibrėžtumo sąlygomis paverčia svarbiausia studijų proceso metu suteikiama bendrąja kompetencija. Prieš porą dešimtmečių universitetuose išpopuliarėjęs siekis ugdyti kūrybingumą (arba komandinį darbą) tampa ne toks svarbus. Tada kiekvienas aštuoniolikmetis tuoj tuoj turėjo tapti Steve‘u Jobsu, o dabar žinome, kad technologijos neišspręs žmogiškųjų problemų (galbūt jos net paūmės). Ką nors įžeisti, kam atkeršyti ar nusikalsti dabar yra lengviau, pigiau ir paprasčiau nei bet kada anksčiau – tai galite padaryti neišeidami iš namų!

Jei žvelgtume į pasaulį laikydamiesi nuostatos, kad siekis apibrėžti gyvenimo taisykles ir priversti visuomenę jų laikytis yra didžiulis prioritetas ne tik paprastiems piliečiams, bet ir mafijos bosams ar valdžios atstovams, daugelį keisto elgesio epizodų galima būtų paaiškinti gana lengvai. Tokį eksperimentą jau kurį laiką taikau asmeniniame gyvenime ir pastebėjau, kad pagerėjo mano santykiai su visais artimaisiais. Paaiškėjo, kad jiems tikrai nesvarbu, ką valgysime per pietus. Jiems svarbu žinoti, kad kas nors, turintis atsakomybės jausmą, tikrai žino, kad valgysime ką nors skanaus ir būtinai aiškiai žinomu laiku.

Tai galioja ir valstybės mastu. Tačiau ką turėtume daryti žinodami, kad valdžia neatsakinga? Į pagalbą atskuba filosofai ir mokslininkai. Viena jų idėjų (iki negalėjimo nuvalkiota „istorijos pabaigos“ idėja) – esą Vakarų pasaulio modelis nugalėjo visus kitus valdymo modelius – fašizmą ir komunizmą. Neva šis modelis dabar bus pagrindinis būdas valdyti valstybes. Labai patraukli idėja: nors valdžia galėtų būti geresnė, bet ji bent jau tokia pat bus ir rytoj, ir poryt, ir anūkams išėjus į pensiją. Aiškumas totalus – belieka tvarkytis savo gyvenimus, pirkti akcijas, nekilnojamąjį turtą...

Tačiau egzistuoja viena nedidelė problema: Vakarai – tai įvairovė. Knyga, padėjusi man suvokti, kad Vakarai išties yra gana tuščias žodis, – George'o H. Hodos „Rytų-Vidurio Europos istorija“ (The East-Central European Region: An Historical Outline). Anot autoriaus, XVI-XIX amžiais čia vyko labai svarbi, bet tragiška tapusi istorija. Lenkijos ir Lietuvos valstybė, Prūsijos, Austrijos ir Vengrijos karalystės buvo istoriniai eksperimentai, jie – galimos alternatyvos šiandienos padėčiai. Pradžioje keturios karalystės konkuravo tarpusavyje. Galiausiai prūsiškasis modelis nugalėjo, o jo autoriai, sukūrę „galingą Antrąjį reichą“, Pirmojo pasaulio karo metu pabandė tapti ne tik regiono, bet ir pasaulio šeimininkais. Jiems tai nepavyko.

1989–1990 metais niekas nesuko galvos dėl to, kokie turėtų būti mūsų regiono valstybių santykiai, nes visi esame „Vakarų dalis“. Nekalbėjome ir apie tai, kokio valdymo modelio turėtume siekti – viskas buvo padėta ant lėkštutės.

Tačiau pokalbiuose su draugais vengrais ir lenkais dažnai išgirstu, kad tai, kas vyksta jų šalyse, pateikiama kaip korumpuotų režimų nekompetentingas valdymas, kuriam grūmoja Europos Komisija. Tačiau esą tai – tik paviršiniai pastebėjimai. Skirtingai nei lietuviai, vengrai ir lenkai galvoja apie ES alternatyvas. Jie „mato“, kad galima įsivaizduoti Jerzy Giedroyco UBL (Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos) sąjungos arba Jozefo Pilsudskio „Międzymorze“ (vadinamojo tarpjūrio) koncepcijų modifikacijas arba prisiminti Jogailaičių ir Habsburgų konkurenciją dėl dominavimo Vidurio Europoje. Yra manančiųjų, kad Jogailaičių dinastijos valdymo modelis galėjo tapti tikra alternatyva prūsiškajam ir tik istorinis atsitiktinumas pastojo jam kelią.

Kol mūsų diskursas apie Lietuvos vietą Vidurio Europoje apsiriboja vien svarstymais apie g, w, x raidžių vartojimą, kitur svarstoma apie platesnius dalykus. Ir šių svarstymų negalime ignoruoti, nes nei UBL, nei „Międzymorze“, nei Jogailaičiai neįsivaizduojami be Lietuvos. ES „blogiukių“ Lenkijos ir Vengrijos profesorių bei politinių ideologų galvose gimstančių idėjų veikėjais nejučia tampame ir mes.

Todėl privalome ne tik vieną kartą gyvenime apsilankyti Budapešto pirtyje ir bent kartą per mėnesį – Suvalkų „Biedronkoje“. Kaimynais turėtume domėtis kur kas labiau, kitaip Lietuvos gali laukti ir nemalonios staigmenos.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"