Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Pirmojo teroristo Lietuvoje belaukiant

 
2018 05 02 6:00

Esu ne kartą girdėjęs sakant: „Nustoji žiūrėti žinias, ir gyventi pasidaro lengviau.“ Savo akimis matome vidutinę kasdienybę, dažnai niekuo neišsiskiriančią. Tuo metu žiniasklaida rodo mums tai, ko negalime patys pamatyti, – išskirtinius dalykus. Kam nors gali pasirodyti, kad jei mūsų kasdienybėje vyktų tiek daug išskirtinių dalykų, būtų sudėtinga gyventi. Viena tokių žinių – Lietuvos depopuliacija. Emigracijos srautas galbūt jau pradeda išsisemti, bet gimstamumo problema niekur nedingusi.

Vis dėlto, jei marsiečiai saulėtą pavasario dieną nusileistų sostinės Vingio parke, žinios apie Lietuvos demografinę krizę jiems pasirodytų perdėtos. Kai su savo mažuoju ten apsilankėme, atrodė, kad ledų ir dešrainių pardavimo bei riedučių nuomos verslas yra praradęs viltį susidoroti su jaunųjų piliečių ir jų tėvų sukuriama paklausa. Palaukę 40 minučių, kol būsime aptarnauti, ir atsisveikinę su 15 eurų už kelis dešrainius, mėgavomės saule bei itin retu dalyku – laimingų ir to neslepiančių lietuvių kompanija. Vingio parkas galėtų būti bet kurios Vakarų Europos sostinės pagrindinis miesto parkas. Galbūt yra tik keletas išimčių – smulkmenų, išduodančių, kad Vilnius – ne Vakarų Europos valstybės sostinė. Galbūt tos smulkmenos ir yra simptomai, galiausiai prisidedantys prie liūdnų žinių reportažų.

Jei kada nors pirmasis Lietuvos teroristas nutartų įskaudinti daug žmonių, pigiai, greitai ir nesunkiai tai būtų galima padaryti būtent Vingio parke gražią pavasario dieną.

Pirmiausiai į akis krinta tai, kad iki pat parko vidurio galima legaliai nuvažiuoti automobiliu. Prie ten vedančio kelio pastatyti suoliukai, o šaligatvio nėra. Reikia manyti, kad pirmenybė šiame take teikiama nemotorizuotiesiems, tai byloja ir ženklas „Gyvenamoji zona“. Tačiau jautėmės labai nejaukiai, kai mus pavojingai lenkė skubantieji, o mes patys riedėjome leidžiamu 20 kilometrų per valandą greičiu. Mes bent jau buvome automobilyje, ne taip, kaip neapdairūs dviratininkai, pėstieji su vaikais ar riedutininkai. Jie padarė lemtingą klaidą, kai nutarė, kad pirmenybė čia teikiama būtent jiems. Pakeliui į parko širdį prismaigstyta ženklų „Sustoti draudžiama“, bet jie atlieka tik dekoratyvinį vaidmenį, nes jais niekas nesivadovauja. Pačioje tako pabaigoje kokiems 50–60 automobilių numatyta parkavimo erdvė. Ten nepažymėta, kur tiksliai galima statyti automobilius, yra tik „P zona“. Vietos interpretacijai šioje zonoje labai daug, tačiau pagrindinė praktika – statyti automobilius ant kadaise buvusios vejos. Žinoma, jei ten atvažiuosite savaitgalį apie pietus, vietos nerasite, pasisukinėsite ir riedėsite atgal. Taigi šis takas tampa nesibaigiančia automobilių spūstimi, kurioje galima užtrukti ir valandą. Net pačiame parke kartais pravažiuoja automobilis be jokių skiriamųjų ženklų, kad yra tarnybinis. Tačiau lieka neaišku, ar tas automobilis priklauso kokiam nors dešrainių pardavėjui, ar žmogui, supratusiam, kad yra ir kitų būtų pasiekti išsvajotąją „P zoną“ ant vejos.

Kitas dalykas, kuris krinta į akis, – šalmų ant vaikų galvų stoka. Itin daug mažųjų, kurie šiaip jau dėl vaikų trūkumo turėtų būti aukso vertės, važinėja įvairiausiomis judėjimą greitinančiomis priemonėmis. Ir dauguma tų priemonių draudikų yra laikomos itin pavojingomis. Esu girdėjęs juokelių, kad dėl riedučių klausiama ne apie tai, kada prireiks gydytojo paslaugų. Kaulai gal ir sugis, bet šiuolaikinė darbo rinka labiausiai vertina erdvės tarp ausų turinį, o juk smegenys – vienas iš nedaugelio organų, kurie po traumų gali likti pažeisti visam likusiam gyvenimui.

Vingio parką ketinama iš esmės atnaujinti. Jau dabar daug takų apšviesta LED šviestuvais ir asfaltas daug kur naujas, bet lankytojų saugumas ir patogumas bent kol kas nėra parko valdytojų prioritetas. Ir akivaizdu, kad 2018-ųjų vasarą toks ir netaps, galbūt 2019-ųjų. Lietuva – įdomi šalis. Daugelyje viešųjų erdvių viskas tarsi padaryta kaip Vakarų valstybėse, bet ta infrastruktūra naudotis vis tiek nepatogu. Kaip pasakytų biurokratas, padaryta „dėl varnelės“. Galbūt tuo ir skiriamės nuo, pavyzdžiui, vokiečių, kurie daro, kad veiktų iškart, o ne kokiais 2019-aisiais.

Ir čia kalbu ne tik apie parko valdytojus, kurie galėtų per porą savaitgalių surinkti didžiulį pinigų fondą, jei skirtų baudas už netinkamoje vietoje pastatytus automobilius ir gyvenamojoje zonoje viršytą greitį. Kalbu ir apie pačią visuomenę, kuriai esama padėtis yra lyg ir savaime suprantama bei nereikalaujanti esminio pokyčio. Galvočiau kitaip, jei daugiau vaikų būtų su užmaukšlintais šalmais.

Galbūt gražią pavasario dieną niurzgėti apie tokias smulkmenas, juo labiau apie svetimų vaikų saugumą, yra nepadoru. Tik vienas „bet“. Jei kada nors pirmasis Lietuvos teroristas nutartų įskaudinti daug žmonių, pigiai, greitai ir nesunkiai tai būtų galima padaryti būtent Vingio parke gražią pavasario dieną. Ir tada visi kaltintų valdžią ir parko valdytojus. Bet tai nesumažintų skausmo.

Klausimas yra ne apie tai, kada pirmasis Lietuvos teroristas pradės planuoti savo nusikaltimą. Klausimas mums visiems – ar viską darydami „dėl varnelės“ lauksime, kol jis smogs, ar pajėgsime daryti, kad viskas veiktų iškart? Ir kalbu čia ne tik apie teroristą, bet ir apie tai, jog visuomenėje, kuri viską daro, kad veiktų iškart, ir norinčiųjų emigruoti mažiau, ir vaikus auginti lengviau.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"