Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Nuotaka iš Vienos nežino anšliuso pasekmių?

 
2018 08 21 6:00

Demokratinės Europos gyvenime savaitgalį nutiko gana netikėtas įvykis. Austrijos užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl į savo vestuves kaip mielą svečią pakvietė asmenį, kuris įvykdė Krymo aneksiją. Šis Rusijos veiksmas labai priminė tai, ką Austrija buvo patyrusi prieš 80 metų.

K. Kneissl į savo šalies vyriausybę pateko pagal kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos kvotą, nors pati nėra šios politinės jėgos narė. Laisvės partija garsi visų pirma tuo, kad jos ankstesnis ilgametis lyderis neslėpė simpatijų Hitleriui.

Krymo aneksija pagal braižą labai primena Sudetų aneksiją ir Austrijos anšliusą. Regis, K. Kneissl tai pamiršo. Be to, Rusija jau sukėlė ne vieną karą Europoje – tai irgi derėtų turėti omenyje.

Ar Vakarų valstybių vadovams išvis nebereikėtų susitikti su Vladimiru Putinu? Ne. Tačiau viena yra sėsti prie derybų stalo, siekiant stabdyti agresyvią politiką, kaip šį savaitgalį darė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, o kita – pasikviesti Rusijos prezidentą į vestuves ir pulti jam į glėbį, ignoruojant tarptautinę teisę bei moralę.

Keisčiausia, kad taip asmenį, aneksavusį Krymą, pagerbė šalies, kuri pati po panašių veiksmų prieš 80 metų prarado savo laisvę, užsienio reikalų ministrė. 1938 metais, kai Hitleris įvykdė anšliusą, jis pavadino šį procesą Austrijos susijungimu su Vokietija. 2014-aisiais V. Putinas teigė, esą Krymas susijungė su Rusija.

Skirtumas tas, kad iki anšliuso Austrijos Respublika buvo nepriklausoma valstybė, o Krymas – Ukrainos dalis. Tačiau tiek Austrijos, tiek Krymo valdžia, ką jau kalbėti apie Kijevą, nesutiko su inkorporavimu į kitos šalies sudėtį. Vienas Rusijos nacionalistų Igoris Girkinas, kuris yra susijęs su Krymo įvykiais, pripažino, kad pusiasalio valdžia sutiko rengti referendumą dėl susijungimo su Rusija tik tuomet, kai jos atstovams į nugaras buvo įremti automatai.

Referendumų klausimai formuluoti ne Austrijoje ir Kryme, o Berlyne ir Maskvoje. Tuo metu gatvėse valdžią į rankas buvo paėmę ginkluoti vyrai iš nacionalistinių jėgų. Austrijoje veikė vietiniai nacistai, Kryme ir Donbase pradiniu etapu – Dono ir Kubanės kazokai. Į K. Kneissl vestuves V. Putinas atsivežė būtent kazokų ansamblį.

Kelerius metus iki Krymo aneksijos kazokai už Rusijos pinigus buvo rengiami sukarintose stovyklose Kryme, o Ukrainos valdžia nenorėjo to matyti. Austrijos valdžia 1930 metais irgi nekreipė dėmesio į smogikų būrių mokymus šalyje, tačiau kiek vėliau būtent jie ėmė šeimininkauti Austrijoje.

Ir Austrijos anšliuso, ir Krymo aneksijos atveju fiktyvūs referendumai aiškinti kaip demokratinė tautos valios išraiška. Hitleris net neslėpė, jog būtent Vokietija surengė referendumą kitoje valstybėje. Iškart po šių įvykių viešėdamas Karaliaučiuje jis piktai atsakinėjo į žurnalistų klausimus ir tikino, kad yra mylimas Austrijos žmonių, mat atėjo kaip išvaduotojas.

Atsakydamas į kritiką dėl Rusijos aneksijos Kryme, V. Putinas irgi teigė, jog vykdė vietos žmonių valią, tačiau po kurio laiko buvo priverstas pripažinti, kad „žalieji žmogeliukai“ – tai Rusijos kariai. Neseniai Helsinkyje jis netikėtai „paslydo“ ir ištarė „mes“, kai aiškino, kas rengė referendumą Kryme. Mes – tai Rusija. Dar galima pridurti, jog tiek vienu, tiek kitu atveju savų tikslų siekta grasinant panaudoti karinę jėgą, o vėliau tikinta, kad reikėjo įsikišti, nes kitaip būtų buvęs pralietas kraujas.

Kodėl dabar prisimename 80 metų senumo įvykius? Iki 2014-ųjų Krymo aneksijos atrodė, jog visa tai jau galima palikti istorikams. Iki šiol Vakarų valstybės laikėsi labai principingos pozicijos dėl bet kokios agresijos ar bandymo įvykdyti kitos šalies teritorijos aneksiją. Tuometės Jugoslavijos prezidentas už tai iš karto buvo nuteistas.

Iki 2014 metais įvykdytos Krymo aneksijos atrodė, kad visa tai jau galima palikti istorikams.

Tačiau K. Kneissl poelgis verčia priminti: pataikavimas ar palankumas agresoriui gali turėti tam tikrą kainą. Agresorių apetitas didėja.

Po Austrijos anšliuso buvo Miuncheno sandoris ir Sudetų aneksija, kuri lėmė Čekoslovakijos išnykimą iš pasaulio žemėlapio, paskui – Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos, o galiausiai Molotovo-Ribentropo paktas, vedęs ne tik prie Baltijos šalių okupacijos, bet ir prie baisaus Antrojo pasaulinio karo.

Šiandien neturėtume to pamiršti, nors susidaro įspūdis, kad jau pamirštame.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"