Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Niekingi saviniekos naratyvai

 
2018 08 14 9:12

Kaip keletu žodžių ar sakinių apibūdinti Lietuvą? Kad tie keletas žodžių išsilietų užtikrintai, be abejonės, toks savos šalies vaizdas turėtų būti tvirtai įspaustas mūsų pasąmonėje.

Vienareikšmiško ir vieno pasakojimo išvis negali būti, visi mes matome savo valstybę skirtingai, tačiau pagrindinis naratyvas yra būtinas. Savo šalies pasakojimas, kaip neginčytinas pasididžiavimo ir išskirtinumo akcentas, darytų mus matomus ir labiau gerbiamus pasaulyje. Tvirtas ir pozityvus naratyvas teiktų pasididžiavimo jausmą būnant lietuviais, skatintų kilniems darbams Tėvynei.

Liūdina, kad sparčiai formuojasi Lietuvos saviniekos naratyvai. Paminėsiu keletą iš tokių. Vienas iš skaudžiausių – tai Lietuvos, kaip žydšaudžių tautos, pasakojimas. Nors žinome, kad, smarkiai rizikuodami, Antrojo pasaulinio karo metais nemažai lietuvių žydus gelbėjo. Kitas – pietryčių Lietuvos, kaip lenkiško krašto, „naratyvas“, nors moksliniai tyrimai (akad. Z. Zinkevičius, prof. H. Turska) rodo, kad šis kraštas yra lietuviškumo lopšys, o jo gyventojai – daugiausia sulenkėję lietuviai ir gudai. Toliau seka „pasakojimai“, kad viskas pas mus yra blogai, tautos didvyriai neva yra menkystos (K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago atvejais) ir t. t. Nors turime garbingos preities valstybės istoriją ir kalbame viena seniausių bei svarbiausių žmonijos pažinimui lietuvių kalba. Daugumos tokių „pasakojimų“ leitmotyvas tas pats: savinieka, t. y. mūsų, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės, savęs niekinimas.

Esu tikras, kad lietuviškumo kodo tarp saviniekos naratyvų nėra. Tarp saviniekos naratyvų daugiausia yra nelietuviški kodai. Svetur „minkštųjų galių“ mums valdyti kuriami scenarijai, kurių autoriai lieka nežinomi. Pametėjus mums saviniekos sklidinas mintis, dažnai ordinais už nuopelnus Lenkijos Respublikai ar kitomis paramomis paskatinus mūsų intelektualus kurti niekingus naratyvus, visuomenėje sėjama abejonė Lietuvos valstybe. Lietuvos, neva kaip niekingos valstybės, kurios piliečiai skriaudė nekaltus žmones, vadinasi, nevertos pagarbos. Lietuvos, kaip neva lenkiškų žemių provincijos, kurioje kažkodėl privalome išlaikyti lenkiškas mokyklas ir toliau lenkinti savo piliečius, ir pan. Priimami neadekvatūs sprendimai: naudojant valstybės biudžeto pinigus transliuoti Lenkijos televizijų programas Pietryčių Lietuvos gyventojams, kai čia pirmiausia turėtų skambėti lietuviškas žodis.

Kritiškas požiūris į istoriją neabejotinai būtinas, tačiau jis neturėtų tapti mūsų tautą ir valstybę naikinančiu naratyvu, duodančiu pagrindą klaidingiems valdžios veiksmams. Kokie Lietuvos naratyvai turėtų būti? Valstybė čia ir svetur turėtų garantuoti Lietuvos, kaip žydų gelbėtojos, pasaulio teisuolių šalies, Vilniaus ir jo apylinkių – lietuviškumo lopšio, naratyvus.

Savo Lietuvą noriu matyti didžią: ne teritorija, bet teisingumo viršenybe, piliečių mąstymo kokybe, sąmoningumu, atsidavimu. Lietuva – sauganti savo savastį, kultūros paveldą ir gerbianti už jos valstybingumą kovojusius ir ją kūrusius žmones. Didvyrių žemė. Mylinti ir tikra, neapsimestinė. Amžina, sutelkianti mus toliau ją kurti, puoselėti ir saugoti. Lietuviška, kitaip ji nebus mums Tėvyne. Manau, kad pats stipriausias ir tiksliausias mūsų kodas yra senosios pasaulio kalbos Lietuva.

Gintaras Karosas yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"