Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Nekaltai pradėtoji Marija

 
2017 12 09 6:00

Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, kaip ir visos marijinės šventės, veda mus žemiškuoju Dievo motinos gyvenimo keliu. Šis Marijos kelias, kaip liudija evangelijos, buvo labai artimas Kristaus keliui. O gal tai buvo tiesiog vienas išganymo kelias, kuriuo žengė sūnus su juo sekančia motina. Žmogaus planus Dievas dažnai pakoreguoja.

Marijos žemiškąjį kelią, atsižvelgdamas į žmogaus išganymo istoriją, Dievas (vertinant iš laiko perspektyvos) nulėmė iš anksto. Bažnyčia, žvelgdama į Nazareto Mergelės žemiško kelio įvykius, pamato tai, kas įvyko dar prieš jai užgimstant, o konkrečiai – tapimo žmogumi momentu. Šios įžvalgos ne iš karto buvo pasiektos, nes žmogaus protui sunku priimti slėpinį, o tikinčiajam taip pat ir tai, apie ką Šventasis Raštas tiesiogiai neliudija.

Patristiniu laikotarpiu dėl Marijos šventumo nebuvo vieningos nuomonės. Tertulianas manė, kad Marijai trūko tikėjimo, Origenas jos šventumą suprato kaip šv. Dvasios pilnatvės buvimą joje, tačiau pati ji nebuvo laisva nuo nuodėmės. IV amžiuje Rytuose Jonas Damaskietis matė ne vieną Išganytojo motinos silpnybę, Kirilas Aleksandrietis tvirtino, kad Marijos tikėjimas svyravo net iki galimybės nusidėti. Tačiau Marijos netobulumai netrukdė šiems tėvams viešai vadinti Mariją šventąja ar net švenčiausiąja ir pristatyti ją mergelių luomui kaip sektiną pavyzdį.

1439 metais Bazilėjos Susirinkimas oficialiai patvirtino ir apibrėžė mokymą apie Nekaltąjį Prasidėjimą bei nustatė jo šventimo visuotinėje Bažnyčioje datą – gruodžio 8 dieną.

Pagal Katalikų bažnyčios mokymą, žmogus vien dėl to, kad yra žmogus, nuo pat tapimo juo momento yra paženklintas visuotinės kaltės dėme, kurią gauna paveldėjimo būdu iš savo tėvų. Tai nėra jo asmeninė nuodėmė, o bendra tendencija nusidėti, t. y. sakyti Dievui „ne“.

Žmogus savo jėgomis yra nepajėgus išeiti iš tokios, galima sakyti, genetiškai paveldimos situacijos. Reikia intervencijos iš išorės. Vis dėlto „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, o turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“. Taigi, dogma apie Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą yra glaudžiai susijusi su kitais dviem pamatiniais krikščioniškais teiginiais. Pirma, visi žmonės iš prigimties yra linkę nusidėti. Antra, Kristus atpirko visus, belieka kiekvienam interiorizuoti tą faktą.

Čia nuoseklumas reikalautų teigti, kad jei Marija yra tikras žmogus, vadinasi, ir jai (taip, kaip visiems žmonėms!) reikia atpirkimo. Ir tai yra tiesa – Marija buvo Kristaus atpirkta, tačiau atpirkimo vaisius ji patyrė kitokiu būdu nei visi kiti Adomo sūnūs ir dukterys. Magisteriumas ir teologija kalba apie Mergelei Marijai suteiktą ypatingą malonę ir privilegiją. Šios privilegijos esmė tai, kad „Marija išankstine išganomąja Jėzaus Kristaus malone nuo pat savo egzistencijos pradžios buvo apsaugota nuo paveldimosios nuodėmės“.

Raktinis žodis pastarajame sakinyje buvo „išankstinė“ Nazareto Mergelei padaryta išimtis. Šioji išimtis yra neatsiejama nuo išganingosios Dievo meilės žmonijai, kuri pasireiškė atsiunčiant „į laiką ir erdvę“ Išganytoją, dievažmogį. Mergelė Marija Dievo planuose turėjo būti jo motina, t. y. suteikti jam žmogiškumą. Būtent Marijos misija išganymo istorijoje būti atpirkėjo motina ir yra toji priežastis, dėl kurios „ji buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta“. Petro įpėdinis, skelbdamas Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, norėjo pasakyti, kad Dievas paruošė žmogų sąlyčiui su tuo, kuris Izaijo knygoje yra vadinamas „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“.

Šventojo par excellence motina pati turėjo būti laisva nuo bet kokios nuodėmės. Sūnus nenorėjo, kad toji, kuri turėjo būti jo motina, būtų nuodėminga. Tai yra pagrindinis doktrininis argumentas, grindžiantis dogmą. Marijos išrinkimas būti Dievo motina suponuoja, kad ta malonė bus priimta laisvai, atsakingai ir visiškai asmeniškai. Tačiau be Dievo malonės mirtingajam to padaryti neįmanoma, nes nuodėmė iš esmės yra Dievo valios neigimas ar bent išsisukinėjimas nuo jos priėmimo. Tad tik iš prigimties skaistus žmogus galėjo pasakyti Dievui „Fiat“ („Taip“), taip visiškai užangažuodamas žmogiškąją laisvę. Žmogų, patyrusį tokį Dievo maloningumą, be abejo, galima vadinti „pirmuoju iš atpirktųjų“, kuris tuo pasinaudodamas ir kitus gali vesti išganymo link.

Išganytojo motinos Marijos privilegijavimas jokiu būdu nesumažina Kristaus, jo atperkamojo bei išganomojo darbo, tik jį patvirtina, nes Marija ne pati save išaukština – tai padaro Dievas. Tai jo iniciatyva Marija yra ta, kas yra. Viešpaties tarnaitės tyrumas neneigia Kristaus atperkamojo darbo, bet naujoje šviesoje parodo jo galią ir tobulumą. Jos asmenyje apsireiškė visas atperkamojo darbo slėpiningumas. Taigi, Marija visu savo asmeniu parodo didžius Dievo darbus joje, o ne savo nuopelnus.

1439 metais Bazilėjos Susirinkimas oficialiai patvirtino ir apibrėžė mokymą apie Nekaltąjį Prasidėjimą bei nustatė jo šventimo visuotinėje Bažnyčioje datą – gruodžio 8 dieną.

Kokios teologinės išvados plaukia iš Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos? Pirmiausia tai, kad Kristaus įvykdytas atpirkimas nėra apribotas jokiais laiko ir erdvės rėmais. Dogma Mergelės asmeniu parodo, koks žmogus buvo dar prieš gimtąją nuodėmę ir koks yra Dievo planas šiuolaikiniam žmogui.

Marija nuo pat pradėjimo momento yra laisva nuo bet kokios sutepties ne tik dėl būsimos savo ypatingosios motinystės, bet ir dėl žmonių išganymo. Nuo pat savo egzistavimo pradžios ji yra labai glaudžioje vienybėje su Dievu – tokioje, kuri kitam žmogui atsiranda tik po Krikšto fakto. Marijos nekaltas pradėjimas nurodo, kad tarp sukūrimo ir atpirkimo galima dėti lygybės ženklą, todėl Marija yra pirmoji naujosios žmonijos atstovė.

Tomas Miliauskas MIC yra Šv. Gertrūdos bažnyčios Kaune rektorius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"