Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ne viskas yra gyvenimo būdas

 
2017 10 13 6:00

Esama dalykų, apie kuriuos viešojoje erdvėje galime rasti neaprėpiamos informacijos. Jie surenka labai daug paspaudimų portaluose, nes yra aktualūs beveik visiems, nepriklausomai nuo socialinės padėties, amžiaus, akių ar mėgstamiausios spalvos, gyvenamosios vietos, išsilavinimo ar šeiminės padėties. Visi norime skaniai valgyti, gražiai gyventi, taip pat būti mylimi ir laimingi. Tai temos, kurias galime priskirti buities ar asmeninio gyvenimo sritims, todėl jos sulaukia išskirtinio dėmesio. Kaip byloja literatūra, šios sritys labai svarbios ne dėl to, kad tokie yra žmonių poreikiai. Daugelis mūsų galėtume nesiprausti ir nesišukuoti kasdien, bet ne visada norime tai pripažinti.

Neslėpsiu – mėgstu greitąjį maistą, nes jis skanus. Ir nesakykite, jog neskanus. Jame gausu druskos, cukraus, riebalų, o evoliucijos teorija mums sako, kad druską, cukrų ir riebalus turime mėgti – tai mūsų instinktas. Bet, žinoma, nesigiriu tuo kolegoms, net artimiesiems, ypač mamai, nes ji labai mėgsta populiariosios psichologijos, gyvenimo būdo, maisto gaminimo ir interjero rubrikas laikraščiuose bei portaluose. Nepasakoju mamai, kurioje degalinėje geresni dešrainiai, juolab kad to šlamšto vartoju tiek, jog net žinau, kurią degalinės pamainą gausiu skanesnį dešrainį.

Gurmaniškas maistas, gražus interjeras ar prabangūs drabužiai dažnai reikalingi tik tam, kad gerai jaustumėmės tarp kitų. Mano mėgstamas humoristas Jimas Gaffiganas yra juokavęs: „Bet pakalbėkime apie maistą... Kiekvieną kartą, kai einu į „McDonald's“, o tai būna dažnai... Kodėl nutilote? A, tai jausmas, kai supranti, kad esi geresnis už tą, kurio klausytis atėjai susimokėjęs pinigus.“

Labai taiklu. Mintis ta, kad profesinė ar hobio sritys neleidžia mums lygintis, kuris geresnis. Na, jei vienas – genialus advokatas, o kitas – genialus fizikas, tuomet kuris jų geresnis? Tačiau asmeninio gyvenimo erdvėje rungtis labai lengva, juk visi jį turime. Vėlgi, kaip byloja literatūra, žmonės yra labai jautrūs statusui, ir visi mes nuo pirmųjų dienų kovojame dėl aukštesnio. Dvimetis darželyje nepraleis progos pamėginti atimti žaisliuką iš kito vaiko, nors aplink žaislų – devynios galybės. Ir ne dėl to, kad būtinai reikia to žaisliuko, o todėl, kad taip ryškėja jo statusas. Gyvename visuomenėje, kurioje dėl statuso į gyvenimo būdą kišama didžioji dalis turimų pinigų. Pagalvokite, kiek procentų savo pajamų išleidžiate maistui, indams, baldams, geresniam būstui, automobiliams. Taip nedarote? Tada netrukus sutiksite ką nors, kas jums priklijuos etiketę „varguolis“ arba „keistuolis“.

Bet yra sritis, kurios nepavadinsi nei profesine, nei gyvenimo būdo. Skirtingose visuomenėse ji įvardijama nevienodai. Tai – verslumas. Kiek pamenu iš vaikystės, verslumu būdavo laikomas arba būdo bruožas (dažnai neigiamas), arba tam tikra veikla, galinti būti ir labai pelninga, jei pasiseks, ir pražūtinga – jei ne. Kitaip tariant, manyta, jog tai būdinga ne kiekvienam. Tačiau Lietuva patyrė unikalią transformaciją – perėmė anglosaksišką požiūrį, kad visus žmones galima skirstyti pagal jų verslumą. Esą verslumas turėtų būti vertinamas tik kaip gėris.

Lietuva patyrė unikalią transformaciją – perėmė anglosaksišką požiūrį, kad visus žmones galima skirstyti pagal jų verslumą.

Dar nesu matęs vienareikšmiškų įrodymų, kad visuomenė, kurioje visi labai verslūs, gyvena geriau už tą, kurioje esama mažiau verslių žmonių. Verslumas – pavojinga dorybė, valdžios ugdoma visuomenėje. Valstybė merkia didžiules sumas į įvairius verslumo skatinimo projektus ir yra užvertusi viešąją erdvę pasakojimais apie tai, kaip lietuviai sukūrė kokią nors aplikaciją, kaip koks nors paauglys pradėjo verslą ir t. t. Žinoma, paaugliui tai – šauni patirtis.

Tačiau literatūra, kurią skaičiau, sako, kad verslas turi tendenciją bankrutuoti. Tik nedaug startuolių lydi didžiulė sėkmė, kitų laukia bankrotas. Maža to, pastaruosius dešimtmečius startuolių sėkmė koreliavo su techninėmis inovacijomis, mažinančiomis reikalingos darbo jėgos kiekį. Taigi verslumas – mašina, skirta sukurti keliems milijonieriams, kurie sumažins darbo vietų, o nenusisekę verslininkai, užuot studijavę fiziką, praras 10 metų savo jaunystės „įdomiai patirčiai“ įgyti.

Nedaug esama verslių amerikiečių, lietuvių – dar mažiau, bet tai nėra blogai. Tiesiog taip yra, o bandymas skatinti verslumą vidurinės klasės pinigais, kartu liejant krokodilo ašaras, kad Lietuvoje didžiausia nelygybė Europos Sąjungoje, rodo, jog mums dar toli iki administracinių gebėjimų, kai vienos ministerijos politika neprieštaraus kitos ministerijos politikai.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"