Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ne dėl reitingų

 
2018 03 24 6:00

Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Viešpats Jėzus atėjo į Jeruzalės miestą, kur jį pasitiko vaikučiai. Rankose jie laikė palmių šakeles ir skardžiai šaukė: „Osana aukštybėse! Garbė tau, kad ateini, didžiai gailestingas!“Verbų sekmadienio. Mišių įžangos priegiesmis

Kristaus Kančios, arba Verbų, sekmadienis atveria duris į Didžiąją (Šventąją) savaitę – svarbiausią liturginių metų laiką. Vėl per liturgiją būsime kviečiami išgyventi mūsų išganymo slėpinį – Viešpaties Jėzaus kančią, mirtį bei prisikėlimą. Didžiosios savaitės, o ypač Velykų tridienio, liturgija yra itin graži ir prasminga. Šio sekmadienio Mišiose girdime dvi istorijas: apie džiaugsmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kur jis minios sutinkamas kaip lauktasis Mesijas, ir ilgą pasakojimą apie Išganytojo kančią. Kalbant šiuolaikine kalba, atrodytų, kad Jėzų ištiko daugumos populistų likimas: iš pradžių visuotinis susižavėjimas, „aukšti reitingai“, o paskui, nepatvirtinus lūkesčių, – minios nusivylimas ir pasmerkimas. Žvelgiant tokiu aspektu, Jėzaus Kančios istorija yra nesėkmės istorija.

Tačiau Bažnyčios tradicija teigia priešingai: būtent Jėzus ant kryžiaus yra tikrasis Nugalėtojas, o ne minios šlovinamas Mesijas, įjojantis į Jeruzalę. Evangelistas Jonas rašo, kad Kristus pats pasirinko žengti kančios keliu: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos! Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.“ Jis nėra netinkamai susiklosčiusių aplinkybių auka, Jo kryžius yra ne gėdos, paniekinimo medis, bet karališkas sostas, nuo kurio Jis valdo meile: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Viešpats nesivaiko reitingų, nes jie keičiasi kaip pavasario orai. Jis yra tiesos pusėje, Jis pats yra Tiesa, kuri nepasiduoda madų vėjams ar nuomonių kaitai.

Nebijoti laikytis savo įsitikinimų, išdrįsti ginti tai, kas yra objektyviai teisu, – štai ko labiausiai trūksta mūsų visuomenei, pradedant valdančiaisiais ir baigiant paprastais piliečiais. Prisitaikymas, veidmainystė, siaurų interesų gynimas, baimė kelti giluminius klausimus bei apsiribojimas politiškai korektiškomis frazėmis mus žlugdo labiau nei emigracija.

Taip, ėjimas už tiesą gali nuvesti ir prie kryžiaus, tačiau būti laisvam yra kur kas vertingiau ir prasmingiau už nusipirktą sotumą.

Robertas Urbonavičius yra kunigas, dirbantis vikaru Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijoje

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"