Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Naujasis senasis prezidentas

 
2018 03 23 6:00

Kovo 18 dienos rinkimai Rusijoje nieko nenustebino – Vladimiras Putinas buvo ketvirtą kartą išrinktas (ar perrinktas) šalies prezidentu. Tačiau ir toks nieko nenustebinęs įvykis yra vertas komentaro. Pirmiausia – kelių žodžių apie pačius rinkimus, paskui – ko galima tikėtis iš šio perrinkimo.

Prezidento rinkimai buvo organizuoti taip, kaip to norėjo Kremliaus strategai. Be pagrindinio kandidato, dar dalyvavo, regis, septyni, iš jų tik keli žinomi visoje šalyje. Televizijos kanalai transliavo tų asmenų debatus, tačiau pagrindinis kandidatas juose nedalyvavo. Kai kurie debatai buvo rodomi iš pat ryto, 8 valandą, ir tai iškalbingai liudijo rinkimų organizatorių požiūrį į juos.

Tie kiti kandidatai parinkti taip, kad būtų aiškiai matyti jų negalėjimas bent kiek prilygti pagrindiniam pretendentui į postą. Rusijos visuomenei valdžia prikišamai demonstravo – štai žiūrėkite, mes gerbiame rinkimus, jų procedūras, bet patys matote, jog nėra alternatyvos mūsų ilgamečiam prezidentui.

Kremliaus kritikai laikėsi nevienodo požiūrio į šiuos rinkimus. Vieni manė, kad toje rinkimų imitacijoje dalyvauti nereikia (ryškiausi šios nuomonės atstovai – Garis Kasparovas, Andrejus Ilarionovas), kiti (pavyzdžiui, Michailas Chodorkovskis) tvirtino, jog dalyvauti būtina, nes tik taip galima pasirengti perimti valdžią, kai režimas kada nors žlugs, tik taip galima ugdyti pilietinę visuomenę.

Kritikai neabejoja, kad rinkėjų aktyvumas buvo dirbtinai padidintas, kaip ir balsų už pagrindinį kandidatą skaičius. Tačiau, jei tikėsime oficialia rinkimų statistika, už V. Putiną balsavo maždaug pusė visų šalies rinkėjų, o tai reiškia, jog realiai jo elektoratas nesudaro nė pusės. Taip bliūkšta mitas, kad V. Putiną palaiko 85 proc. rusų.

Taigi perrinkimo procedūra atlikta, dabar belieka žvelgti į ateitį ir spėlioti, ko reikėtų tikėtis iš naujojo senojo prezidento artimiausiais metais. O tikėtis galima bet ko. Juk po 2012 metais įvykusio perrinkimo vargu ar kas manė, kad Kremlius pasuks akivaizdžios konfrontacijos su demokratiniu pasauliu keliu.

Vienas dalykas, kurio galima drąsiai tikėtis ir dėl kurio sutaria visi analitikai, yra tai, kad per būsimą šešerių metų kadenciją prezidentas nesiims jokių reformų. Kai kurie analitikai tai aiškina pirmiausia paties V. Putino psichologinėmis savybėmis: esą jis – konservatorius (ne politinės ideologijos požiūriu), todėl įsitikinęs, jog dabartinė padėtis nepalyginti geresnė nei ta, kuri atsirastų pradėjus pokyčius. Anot šių analitikų, V. Putinas laikosi nuomonės, kad geriausias būdas išsaugoti valdžią – nieko nekeisti, mat valdžia tampa pažeidžiamiausia būtent tada, kai imasi permainų. Michailas Gorbačiovas pradėjo „perestroiką“ ir dėl to prarado valdžią – esą V. Putinas tai laiko istoriniu pavyzdžiu, kuriuo nereikia sekti.

Tačiau reformų baimę nepakanka aiškinti vien prezidento asmeninėmis savybėmis. Ta baimė objektyviai kyla iš pačios režimo prigimties – jam bet kokia reforma yra mirtinai pavojinga. Pavyzdžiui, verslui verkiant reikia nepriklausomų teismų, kad galėtų spręsti kolizijas, kylančias tiek tarp verslininkų, tiek tarp verslo ir valstybės biurokratijos. Bet nepriklausomas teismas šioje valstybėje neįmanomas, ir tai daugiau negu akivaizdu.

Jei pripažįstame, kad Kremlius jokių reformų nesiims, turime kelti klausimą, kiek laiko tai truks. Visi analitikai vėl sutartinai tvirtina, jog Rusijos ekonomika nustojo augti jau 2012 metais, kai naftos kainos dar buvo gana didelės. Tada V. Putinas tą nieko nedarymo laiką dirbtinai pratęsė Krymo aneksija, karu Donbase ir įsitraukimu į Sirijos pilietinį karą.

Kai kurių analitikų žodžiais, šis pratęsimas jau eina į pabaigą ir naujoji senojo prezidento kadencija jam bus sunkiausia, nes V. Putinas susidurs su dar nepatirtais iššūkiais. O kol kas akivaizdu, kad savo valdžią prezidentas bandys stiprinti ir ilginti vieninteliu būdu – militarizuodamas visuomenės sąmonę bei būtį. Šiandien dar tikrai didelė dalis rusų mano, jog būtent V. Putinas sugrąžino Rusijai didžios šalies statusą, kurio ji buvo netekusi subyrėjus sovietų imperijai. Pasididžiavimo savo valstybe jausmas – galingas dalykas, dažnai stipresnis už materialinę gerovę.

Kyla klausimas, ar ilgai rusų visuomenė ir jos elitas norės gyventi priešų apgultoje tvirtovėje?

Tačiau kyla klausimas: ar ilgai rusų visuomenė ir jos elitas norės gyventi priešų apgultoje tvirtovėje? Ar ilgai džiūgaus girdėdami, kaip prezidentas rimtu veidu kalba apie branduolinį karą? Juk net sovietų imperijos vadai po 1962 metų Karibų krizės nešnekėjo apie atominį ginklą. Priešingai – ilgametis sovietų lyderis Leonidas Brežnevas kalbėjo tik apie taikų sambūvį, nes visiems buvo aišku, kad atominis karas pražudytų žmoniją.

Daugelis rusų analitikų įsitikinę, jog V. Putinas nesukels branduolinio karo. Jei tai tiesa, belieka suvokti, kokioje gilioje duobėje atsidūręs Kremlius, jeigu jo lyderis kalba ne apie šalies ekonomiką ir socialinius dalykus, o apie rusų sukurtus stebuklingus ginklus, galinčius sunaikinti Ameriką. Ar įsivaizduotumėte JAV prezidentą, kuris skaitydamas metinį pranešimą Kongrese girtųsi ginklais, pajėgiais sunaikinti Rusiją?

V. Putinas ne vien kalba apie karą. Net patys rusai dorai nežino, kokia dalis šalies biudžeto skiriama ginklams gaminti ir kariuomenei išlaikyti, bet tikrai gerokai daugiau kaip tie 2 proc., kurių NATO reikalauja iš savo narių. Todėl negaliu nesistebėti – juk Rusiją valdo žmonės, kurie buvo jau brandaus amžiaus, kai žlugo Sovietų Sąjunga, tačiau jie vėl kartoja tai, kas sugriovė sovietų imperiją. O gal kitaip elgtis tiesiog negali?

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"