Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Mylėti Dievą visu protu

 
2017 10 28 6:00

„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.“ Iš Evangelijos pagal Matą

Net ir baigus mokyklą ar universitetą, uždavinys papildomai lavintis išlieka visą gyvenimą. Gerai studijuojantis ar papildomai besimokantis žmogus gali labiau patikti Dievui, tapti šventesnis ir, įgijęs gerą autoritetą, apaštalauti savo aplinkoje. Mums, krikščionims, mokymasis įgauna ypatingą – antgamtinę – vertę. „Jei nori Dievui tarnauti savo protu, mokytis tau yra svarbi pareiga“, – teigė šv. Josemaría Escrivá de Balaguer.

Šį sekmadienį Viešpats nurodo mums didįjį Meilės įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Iš šio Meilės įsakymo turinio suvokiame, kad turime stengtis mylėti Dievą visa savo būtimi. Tačiau šiandien svarbu atkreipti dėmesį ir į tą vietą, kur kalbama apie mylėjimą protu, nes kartais krikščionys tikėjimą suvokia tik kaip žmogaus valios pastangas ar gerą jausmą ir pamiršta, kad tikėjimui taip pat reikalingas protas. Šv. Jonas Paulius II rašė, kad „tikėjimas ir protas yra tarsi du sparnai, kurie padeda pakilti į Dangų“. Jei norime visiškai įvykdyti didįjį Meilės įsakymą, turime mylėti Dievą ir protu, turime naudoti ir lavinti savo intelektą, kad mūsų protas teiktų garbę Viešpačiui. Galbūt tai skamba keistai – kaipgi galima mylėti Dievą savo protu? Prisiminkime Evangelijos palyginimą apie talentus. Tame pasakojime Jėzus mus moko, kad jei norime patikti Dievui, turime leisti į apyvartą Jo suteiktas dovanas ir taip jas dauginti. Taip! Protas yra didelė Dievo dovana! Todėl turime mylėti Dievą ne tik visa širdimi, siela bei jėgomis, bet ir protu. Padauginti protą kaip anuos talentus, leisti jį į apyvartą ir taip džiuginti Kūrėją.

Šv. Josemaría padeda suvokti klaidą, daromą žmonių, kurie apleidžia mokymąsi arba laiko jį ne tokiu svarbiu nei, pavyzdžiui, visuomeninę veiklą ar apaštalavimo darbus: „Meldiesi, apsiramini, dirbi tūkstantį apaštališkų darbų... tačiau nesimokai. Tada neduosi naudos, kol nepasikeisi. Mokymasis, profesinis lavinimasis mums yra svarbi pareiga.“ Šią pagundą nustumti mokymąsi į šalį patiria dažnas šių dienų krikščionis, tačiau iš tiesų mokymasis neturėtų būti tolimas dvasiniam gyvenimui. Priešingai, krikščionio gyvenime studijos turėtų būti dvasinio gyvenimo centre, nes tai yra svarbus ir kasdienis būdas šlovinti Dievą uoliai vykdant jo valią.

Galiausiai, „mokymasis, darbas – neišvengiamos kiekvieno krikščionio pareigos. Tai priemonės apsiginti nuo Bažnyčios priešų ir patraukti savo profesiniu prestižu daugelį kitų sielų, kurios, būdamos geros, kovoja pavieniui. Tai pagrindinis ginklas norinčiam būti apaštalu pasaulyje“. Geri mūsų mokymosi rezultatai ir puikus dalykų išmanymas gali subrandinti mūsų autoritetą bei prestižą visuomenėje, o tai padės geriau apaštalauti savo pavyzdžiu kasdienėje aplinkoje ir pas Dievą atvesti daugiau sielų. Tad stropiai atlikdami savo mokymosi bei profesinio lavinimosi pareigas mes išties mylėsime Dievą visu savo protu ir įvykdysime didįjį Meilės įsakymą apaštalaudami artimųjų būryje.

Krikščioniui visgi iškeliama aukštesnė kartelė. Jis gauna užduotį tapti tikru intelektualu, todėl daugiau pastangų turi skirti mokymuisi. Tam būtinas papildomas lavinimasis, kuriam įgyvendinti šiandien apstu priemonių. Žymus disidentas kunigas Juozas Zdebskis dažnai klausdavo jaunimo: „Kokias knygas reikia skaityti?“ Šiems atsakius, kad geras, jis pataisydavo: „Reikia skaityti ne geras, bet geriausias knygas.“

Krikščioniui taip pat svarbu atviromis akimis stebėti viešąjį gyvenimą, pažinti jo apraiškas, susidaryti visą visuomeninės tikrovės vaizdą. Tai irgi yra mokymasis, Dievo mylėjimas protu. Tą praktikuoti reikia nuo jaunystės, kad žinotume, kur gyvename ir kaip mums reikia pasiruošti šio laiko iššūkiams. „Anksčiau, kai žmonių žinios – mokslas – buvo labai ribotos, atrodė, kad ir vienas mokytas žmogus gali apginti, užtarti mūsų Šventąjį Tikėjimą. Dabar, kai šiuolaikiniai tyrimai tokie platūs ir intensyvūs, apologetai turi pasidalyti darbą, kad galėtų visose srityse moksliškai ginti Bažnyčią. Tu negali atsikratyti šios pareigos“, – teigė šv. Josemaria. Kiekvienas šiandien susiduriame su vienokiu ar kitokiu pasipriešinimu mūsų tikėjimui, tiesai, moralei, bendražmogiškoms vertybėms. Turime stengtis būti ne tik geri žmonės ir krikščionys, bet ir išsilavinę piliečiai, kad eitume į visuomenę ir apgintume tiesą, apgintume Bažnyčią – tai mūsų pareiga. Tačiau tam pirmiausia galime pasiruošti tik uoliai studijuodami.

Šventumo siekiama žingsnis po žingsnio. Šioje krikščionio kelionėje būtų ypač reikšminga, jei jis įprastų savo mokymąsi ar studijas paversti malda. Taip, tai – įmanoma! Šv. Josemaria rašo, kad „šiuolaikiniam apaštalui valanda mokymosi prilygsta valandai maldos“. Kiekvieną kartą, prieš pradedant įprastą ar papildomą mokymąsi, tereikia trumpam nurimti ir Viešpačiui paaukoti studijų ar laisvo skaitymo laiką. Galima pridėti ir kokią nors maldos intenciją, kad gerai įgyvendintos studijos turėtų ir antgamtinę vertę. Taip elgiantis per mokslą asmuo pašventina save. Taip pat pašventinamas pats mokymosi procesas, nes tai jau tampa dėl Dievo daromu darbu. Pagaliau taip elgdamasis žmogus pašventina pasaulį, nes mokymasis tampa auka dėl konkrečios intencijos (dėl žmonijos taikos, dėl atsivertimų ir pan.). Tad pakėlęs savo studijas į aukštesnį lygį – sudvasinęs jas – žmogus pašventina save, mokymosi procesą ir pasaulį.

Gabrielius Satkauskas yra diakonas, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos Propedeutinio kurso ugdytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"