Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Mūsų Dievas tapo duona

 
2018 08 18 6:00

Jėzus kalbėjo minioms: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“

Iš Evangelijos pagal Joną

Kasdienybėje tikėjimas vyksta tūkstančiais pasirinkimų, todėl Kristus tampa kūno maistu – duona, kuri duoda dvasinę gyvybę šiems pasirinkimams.

Jeigu būtų buvę įmanoma paaiškinti, ką Jėzus daro mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas, Jis būtų tai padaręs... Kadangi tai buvo neįmanoma, Jis įsteigė Eucharistiją (arba šventąsias Mišias), kuriose ši evangelinė vieta pakartojama. Tačiau net tie, kurie eina į šv. Mišias ir priima Komuniją, negalėtų paaiškinti, kaip konkrečiai tai vyksta! Visi, kas nori suprasti, neišvengiamai turi pabandyti. Rezultatai būna įvairūs, bet dažniausiai jie labai išlaisvina mylėti, pripildo džiaugsmo ir saugumo tiek, kad net atsiranda galimybė taip pat duoti save kitiems (tereikia tinkamo pasirengimo ir nuostatos). Nei padėka, nei pokyčio rezultatai nebūtini. Tiesiog Jėzaus laisvė įvyksta žmogaus gyvenime. Taip galiu teigti tik todėl, kad pabandžiau, kad esu sutikusi dar keliasdešimt žmonių, kurie patyrė tokį išgyvenimą, o aš galėjau akivaizdžiai pamatyti visa tai.

Ir jei skaitytojui atrodo, kad tai „kažkoks kliedesys!“, jis visiškai teisus, nes logikos čia nėra. Tačiau yra labai daug kitokių dalykų, kuriuos irgi darote be jokios logikos (pavyzdžiui, nuodėmes, laikotės prietarų). Evangelijoje taip pat reaguoja ir žydai: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Ir nors Jėzus bando atsakyti į klausimą, skyriaus, iš kurio paimtas tekstas, pabaigoje sulaukiama prasto rezultato: „Nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ Tad jei kam nors minėti žodžiai atrodo keisti, nereikia dėl to nusiminti. Juk dar yra laiko apsvarstyti pasiūlymą ir pabandyti!

Vis dėlto galiu išskirti tik kelis dalykus. Pirmiausia, tikėjimas įmanomas tik šiame materialiame pasaulyje, šiuose kūnuose. Niekur kitur tikėjimo nereikia (ten viskas akivaizdu), tik – laisvės ir meilės, kad galėtume gyventi Dievo artumoje. Nėra tokio tikėjimo, kuris būtų tik dvasinis, tik mintyse, tik privatus reikalas. Kasdienybėje tikėjimas vyksta tūkstančiais pasirinkimų, todėl Kristus tampa kūno maistu – duona, kuri duoda dvasinę gyvybę šiems pasirinkimams. Jėzus pirma tapdamas žmogumi, o paskui – duona, kuri maitina žmogų, pašventina absoliučiai visą žmogaus tikrovę: lytiškumą, santuoką, nėštumą, gimdymą, žindymą, namus, darbą, valgymą, senatvę, kančią, kalbą ir visa kita, net mirtį, nes Jis, Dievas, gyvendamas žemėje prie šių dalykų prisilietė. Dėl to apaštalas Paulius sako: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką nors darote, visa darykite Dievo garbei.“ O sąmoningas krikščionis prieš bet kokį darbą prašo Dievo palaiminimo ir paveda jam to darbo rezultatus. Tiesa, tokių krikščionių sutikau labai nedaug, paprastai žmonės su Dievu tariasi tada, kai patys ko nors nemoka. Taigi mūsų gyvybė ir visa mūsų būtis (tai labai trapu ir laikina), sujungta su Kristumi, įgyja nauja savybę – ji tampa amžina. Amžina ir amžinybė yra tie dalykai, kurie dėl tikėjimo jau vyksta: dabar gyvenime – iš dalies, o po mirties – 100 procentų.

Dėl tos pačios kūno svarbos žmogus moraliai įpareigotas tinkamai rūpintis savo fiziologiniais reikalais, mityba, poilsiu, sveikata, taip pat – dirbti ir tarnauti kitiems žmonėms, nes darbu mes prisidedame prie Dievo sukurto pasaulio, visuomenės palaikymo ir tvarkymo. Čia, šiame iš santykių, struktūrų, įstatymų ir daugybės materialių dalykų sudarytame pasaulyje, mes gyvename ir tikime. Todėl bet koks darbas lygiai kilnus ir tinkamas Dievui garbinti, jei tik jis nėra nusikalstamas žmonėms.

Na, o praktinė esmė tokia – krikščionių bendruomenėse Eucharistijos, arba šv. Mišių, šventimas yra pati aukščiausia maldos ir artimiausia bendravimo su Dievu forma. Kodėl? Todėl, kad šventimo metu tikrai vyksta šie trys dalykai, kuriuos švenčiame: Kristaus paskutinė vakarienė, kai Jis atiduoda save apaštalams kaip duoną valgyti; Kristaus mirtis ant Kryžiaus už kiekvieną žmogų asmeniškai, kad būtų atleistos kiekvieno mūsų nuodėmės: iš pradžių atiduoda kaip duoną, daro ženklą, o paskui to ženklo išpildymą – iš tiesų atiduoda savo gyvybę; Kristaus Prisikėlimas – kas valgė Jo kūną, prisikelia dabar. Sieloje vyksta tikrovės virsmas, kūnas dažniausiai truputį atsilieka, bet pergalė – garantuota. Jei valgau Kristaus kūną, mano liga jau išgydyta, mano yda įveikta, mano baimė nugalėta, mano priešai sugėdinti, mano problema išspręsta, tik nebūtinai šiuo laiku – amžinybėje, net negaliu pasakyti kada, esu visiškai tikras, kad gausiu tai iki amžinybės... nors galbūt ir tuoj pat. Yra begalė tokių realių perkeitimo pavyzdžių, kurie įvyksta tikinčiajam visiškai sujungiant savo valią ir tikėjimą su švenčiama liturgija. Dėl šios priežasties tikintieji, „supratę“, ką veikia per šv. Mišias, po jų turėtų eiti namo džiaugsmu ir meile spindinčiais veidais.

Ir galutinis šio veiksmo rezultatas, kad žmogus iš vidaus supanašėja su tuo, ką priima. Atsiranda vidinis džiaugsmas atiduoti save, nes kiekvienas kitas žmogus taip pat yra Dievo paveikslas ir Dievo buvimas. Evangelijoje žadamas virsmas – tikras ir nuostabus, tačiau visiškai nekontroliuojamas: Dievas suteikia malonę tikėti tiems, kuriems nori, kaip nori ir kada nori, bet iki žadėto džiaugsmo potvynio patyrimo dar šiame gyvenime prieina tik tie, kurie nuolankiai priima tikėjimo malonę ir patys eina tarnauti, dovanoti save vargšams. Tai viena popiežiaus Pranciškaus dažnai skelbiamų žinučių apsunkusiai ir nuobodulio, pertekliaus, vartojimo bei malonumų prislėgtai Europai. Esame kviečiami į džiaugsmą, ateinantį per gyvenimą tikėjimu.

Popiežius Pranciškus sako: „Visus krikščionis, kad ir kokiomis aplinkybėmis jie gyventų, kviečiu šiandien pat atnaujinti asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent ryžtis leisti Jam sutikti mus, kasdien nepaliaujamai Jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, jog šis kvietimas ne jam, nes džiaugsmas, atneštas Viešpaties, skirtas visiems.“

Sesuo Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"