Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Mintys prieš Vasario 16-ąją

 
2018 02 09 6:00

Valstybės atkūrimo šimtmetis yra graži data, tačiau ja grožintis sunku pamiršti, kad beveik 54 metus (nuo 1939 iki 1993 metų) mūsų krašte buvo svetima kariuomenė, kad beveik 50 metų neturėjome savo valstybės. Okupacija paliko gilų pėdsaką tautos sąmonėje ir pasąmonėje, nes tai reiškė pirmiausia mūsų tautiečių žudymus ir trėmimus.

Kita vertus, artėjantis šimtmetis – tai ir džiaugsmas, kad tame pačiame XX šimtmetyje, nepaisant jame tekusių žiaurių išbandymų mūsų tautai, sugebėjome atkurti savo valstybę. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, būdamas studentas istorikas, su studijų draugais diskutuodavau apie Lietuvos praeitį ir ateitį. Visi sutardavome, kad Sovietų Sąjunga, kaip ir kiekviena imperija, kada nors žlugs, tačiau to džiaugsmingo įvykio tikėjomės kada nors XXI amžiuje. Maloniai klydome.

Viešąją erdvę užplūdusio gal kiek ir perdėto džiaugsmo dėl artėjančio šimtmečio fone norisi kuo ramiau pasvarstyti ir apie praėjusį, ir apie prasidedantį antrąjį atkurtos valstybės šimtmetį. Moderni Lietuvos valstybė, atkurta prieš 100 metų, nebuvo unikalus reiškinys. Tai buvo vienas iš daugelio pavyzdžių, liudijančių naują etapą europietiškos civilizacijos istorijoje – griuvo imperijos ir jų griuvėsiuose kūrėsi tautinės valstybės. Tiesa, bolševikai sustabdė Rusijos imperijos griuvimą ir išsaugojo ją kitu, daug žiauresniu pavidalu, ir net mus buvo susigrąžinę į imperiją ilgiems penkiems dešimtmečiams.

Akivaizdu, kad konfliktas tarp kosmopolitinės Briuselio biurokratijos ir nacionalinių valstybių stiprės.

Tačiau Rusijos imperija tada rimtai aptrupėjo, atskilo visas vakarinis pakraštys nuo Suomijos iki Lenkijos, o Austrijos-Vengrijos imperija visai sugriuvo – atsirado modernios Austrijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos valstybės. Šiek tiek kitaip reikalai susiklostė Balkanuose. Ten 1918-aisiais susikūrė Jugoslavijos karalystė, pradžioje vadinta Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste, vėliau ji virto unitarine valstybe, kurioje dominavo serbai. Komunistai pratęsė šios mini imperijos gyvavimą, tačiau ji vis tiek žlugo, tik, deja, labai kruvinai.

Yra daug aiškinimų, kodėl tada, po Pirmojo pasaulinio karo, tautos panoro turėti savo valstybes, nors iki tol santykinai kantriai gyveno imperijose. Man priimtiniausias argumentas, kad jau XIX šimtmetyje labai sustiprėjo suvokimas, jog valdžia kyla ne iš Dievo, ne iš karaliaus ar imperatoriaus, o iš žmonių. Jei valdžia kyla iš žmonių, kur brėžiamos tokios valdžios geografinės ribos? Jos brėžiamos ten, kur eina ribos tarp skirtingų etninių bendruomenių. Taip pat reikšminga tampa tautos sąvoka – iš žmonių kylanti valdžia yra vienos tautos valdžia, nes kitos tautos taip pat nori pačios tvarkytis.

Šis tautų noras pačioms tvarkytis nebuvo toks jau nekaltas ir gražiai įgyvendinamas, tą liudija Lietuvos kovos su Lenkija dėl teritorijų, kurias kiekviena laikė savomis. Tose kovose netekome daug savo etninių žemių ir net istorinės sostinės, nors ją vėliau stebuklingai atgavome.

Tautinių valstybių kūrimasis buvo pažymėtas ne tik tarpusavio karais, bet ir tuo, kad daugybei žmonių prireikė susimąstyti apie savo tautinę tapatybę. Turime daugybę tokio apsisprendimo pavyzdžių, kurių galbūt ryškiausias – broliai Narutavičiai: vyresnysis Stanislovas yra Vasario 16-osios akto signataras, o jaunesnysis Gabrielius tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu.

Kad ir kaip būtų keista, bet tautinės tapatybės ir tautinės valstybės problema naujai aktuali dabar, kai savo noru dalyvaujame projekte, pavadintame Europos Sąjunga (ES). Kas yra šis politinis darinys ir koks jo santykis su tautine valstybe? Kas mes: pirmiausia lietuviai ar europiečiai? Ar mums lemta ištirpti šioje europiečių masėje? Jei taip, tai kodėl mes ištirpsime, o vokiečiai ar prancūzai – ne?

Paradoksas yra tas, kad ES kaip tautinių valstybių sąjunga pačiu savo egzistavimu bando paneigti tautinę valstybę. Taip yra greičiausiai todėl, kad Briuselio biurokratai bando sukurti kažką aukštesnio už tautinę valstybę, bet patys nelabai supranta, ką kuria. Ar šis projektas gali pakeisti tautinę valstybę? Per praėjusį 100 ir daugiau metų milijonai europiečių už savo valstybes atidavė brangiausią turtą – gyvybes. Apie ką galvojo mūsų partizanai pokario miškuose? Apie savo valstybę, kurios neteko. Ar šį emocinį santykį su savo valstybe ir pasiaukojimą dėl jos gali pakeisti emocinis santykis su ES? Vargu.

Žinoma, projektas vardu ES dėl to nebus nutrauktas, tik reikės apmąstyti jo tolesnę raidą. Deja, kol kas jokių naujų idėjų nematyti. Vaizdingais Vilniaus universiteto filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais, ES šiandien yra panaši į užstrigusį liftą. Vieni jo keleiviai (euroskeptikai) sako, kad reikia leistis žemyn, į tarpukario tautinės valstybės laikus, kiti (eurooptimistai) siūlo kilti aukštyn, į kažkokią naują politinio gyvenimo formą. Tačiau pirmieji nesupranta, jog žemutiniai aukštai sugriauti, todėl nėra kur leistis, o antrieji – kad viršutiniai aukštai dar nepastatyti, todėl nėra kur kilti.

Galima paieškoti ir kitokių analogijų, tačiau akivaizdu, kad konfliktas tarp kosmopolitinės Briuselio biurokratijos ir nacionalinių valstybių stiprės – šalia Vengrijos ir Lenkijos atsiras daugiau valstybių, o „Brexit“ buvo netikėtas ir radikalus šio konflikto sprendimas.

Prieš 100 metų mūsų valstybės atkūrimo iniciatoriai negalėjo numatyti tokios tautinės valstybės raidos. Mes taip pat neturime jokio supratimo, kas nutiks mūsų valstybei po 100 metų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"