Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Mes, rytų europiečiai

 
2018 01 30 9:07

Keldami amžiną klausimą, kaip mes gyvename, galime pakeliui paklausti, kur gyvename – kokioje pasaulio vietoje. Taip, Lietuvoje – valstybėje, jau švenčiančioje atkūrimo šimtmetį, atsiradusioje prieš daug šimtmečių, bet ši valstybė dabar daug mažesnė negu buvo kadaise. Ir yra dalis vienokio ar kitokio regiono – nelygu kaip dairysiesi.

Aiškių aiškiausiai matome, kad gyvename Europos Sąjungoje. Esame ES dalelė, ir jau nemažas mūsų piliečių skaičius persikraustė į kitas ES dalis. Jau ne tik iš bendro išsilavinimo, bet ir pagal šių išeivių patirtį matome, kad gyvename toli gražu ne per geriausiai. Taip pat pagal patirtį gausesnio skaičiaus tų lietuvių, kurie nusidangino į tas laimingąsias ES dalis, bet iš ten tuoj pat sugrįžo, nes buvo tik turistai (nors prieš dvidešimt metų tokių turistų buvo daug mažiau, kadangi mums tai buvo per brangu).

Esame Vidurio-Rytų Europa, o politiškai gal net Vakarai. O dėl vilties pasivyti tikruosius Vakarus? Viltis nėra durnių motina, viltis yra pranašautojų apgavikė.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti daro tą pačią išvadą – gyvename blogai, nes ten anie europiečiai, tos pačios Europos Sąjungos gyventojai, akivaizdžiai gyvena kur kas geriau. Žodžiu, savo gyvenimą gretiname su dalies turtingiausių pasaulio šalių lygiu. Nenorime lyginti su Ukraina arba Gruzija (ką jau ten su Afrika arba Indija ir Kinija). Ir tai suprantama – juk dairomės varvindami seilę, kur geriau, o ne kur blogiau.

Žmonės visada siekia gyventi kuo geriau, bet anaiptol ne visada pavyksta. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš savo šlovingų ankstyvųjų laikų mums paliko mažai vertingos architektūros – mažai pilių ir dar mažiau bažnyčių, ir jokių raštų mūsų kalba. Nes dauguma pilių buvo medinės ir jau senų seniausiai sudegė. Vakarinėje mūsų žemyno dalyje kitaip – galime aplankyti tūkstančio ir juolab kokių šešių šimtų metų senumo pilių ir bažnyčių, nes jos statytos iš amžius atlaikančių akmenų, stulbinamai dailiai aptašytų, viduje tie pastatai kupini meno grožybių, ir nemaža dalis jų yra architektūros šedevrai.

Tai tik architektūra, o kur dar amatų, mokslo ir menų klestėjimas. Krokuva ir Vilnius kvietėsi Italijos meistrus, kad pastatytų mums dailias bažnyčias. Bet italai nesikvietė Lietuvos arba Lenkijos meistrų šiam arba kitiems tikslams. Vakarų Europa visada pirmavo prieš Rytų Europą, pirmauja ir iki šiol.

J. W. Goethe, 1790 m. leidęsis į savaitės kelionę iš Veimaro į Krokuvą, lakoniškai reziumavo: „Per tas aštuonias dienas man daug kas padarė įspūdį, nors dažniausiai tas įspūdis būdavo neigiamas.“ Prancūzų istorikas ir diplomatas grafas Louis-Phillipe’as de Séguras, XVIII a. antroje pusėje aprašė nejaukų jausmą, užplūdusį kirtus sieną iš Prūsijos į Lenkiją:

Važiuojant per Prūsijos karaliaus rytinių dalių žemes, atrodo, kad palieki teatrą, kuriame viešpatauja gamta, pagražinta meno ir tobulos civilizacijos pastangomis. Akį jau liūdina sausi smėlynai, didžiuliai miškai. Bet patekus į Lenkiją atrodo, kad jau visai išvykai iš Europos, ir žvilgsnį stulbina naujas reginys: didžiulė šalis, beveik visa apaugusi eglėmis, visada žaliuojančiomis, bet visada liūdnomis, tik kur ne kur įsiterpusios dirbamos lygumos, lyg vandenyne išsibarsčiusios salos; skurdūs gyventojai, vergovės prispausti purvini kaimai; trobos ne ką geresnės už laukinių lūšnas; viskas perša mintį, kad esi nuklydęs į praeitį už dešimties šimtmečių ir atsidūręs tarp hunų, skitų, venetų, slavų ir sarmatų ordų

O štai didysis XX a. pesimistas Cioranas, gimęs ir subrendęs Rumunijoje, bet savo įspūdingiausius skeptiškos išminties perlus parašęs Paryžiuje, padarė tokią išvadą: „Europoje laimė baigiasi Vienoje. Už jos: prakeikimas ant prakeikimo, nuo senovės.“ Už Vienos – reiškia į rytus nuo Vienos. Labai apytikriai tai ir yra ta Rytų Europa, kurioje mes gyvename ir visada gyvenome, kad ir kaip mums norėtųsi vadintis „Skandinavija“ (t.y. Šiaurės Europa) ir jai viskuo prilygti.

Išvada aiški: rytinė Europos dalis nuo vakarinės buvo visokeriopai atsilikusi per amžių amžius. Rodos, visi tai supranta, bet, žiūrėk, vis prasprūsta nuostaba: kainos panašios, o algos ten trigubai didesnės – kaip taip gali būti, kodėl taip yra. Pamanytum, kad šitaip klausiantys įsivaizduoja, jog egzistuoja tik du geopolitiniai subjektai: Vakarų Europa ir Lietuva. Todėl prasmingiau šitaip lyginti ir klausti artimoje aplinkoje, ir tada gali paaiškėti, kad kai kuriais atžvilgiais pas mus šiek tiek prasčiau negu Estijoje, Latvijoje arba Lenkijoje. Tai galima aiškintis, diskutuoti, bet tik suvokiant, kad skirtumas tarp Estijos ir jos (netikros?) sesers Suomijos tebėra toks didelis, kad skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos yra tik regioninių, o ne kontinentinių realijų atspindys.

Ar tai reiškia, kad esame beviltiški ir Vakarų niekada nepasivysime? Visai nebūtinai – grįžkime į tą pačią Skandinaviją. JAV prezidentui Trumpui neseniai paminėjus, kad jo šalis norėtų priimti imigrantus ne iš Afrikos, o iš Norvegijos, žiniasklaida atkasė statistiką, kad per keturiasdešimt metų (1870–1910) iš Norvegijos emigravo (daugiausia į tą pačią Ameriką) ketvirtadalis darbingo amžiaus žmonių, nes tėvynėje gyveno skurdžiai. Ne mažiau skurdžiai tuo pat laikotarpiu gyveno suomiai. Bet XX a. antroje pusėje pasiekė stulbinančios pažangos.

Tikėkimės. Mūsų bėda tik ta, kad minėtosios šalys XX amžiuje nebuvo patyrusios komunistinės diktatūros teroro. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui daugybė geriausių, gabiausių Lietuvos žmonių emigravo, stalinizmo gniaužtuose buvo represuoti ar net nužudyti, daugybė patriotų žuvo partizaniniame kare, o likusieji gyventojai buvo režimo prispausti ir demoralizuoti.

Tad gal reikia apskritai džiaugtis, kad atsitiesėme ir atgimėme. Kad ne tik didžiosios politikos požiūriu, bet ir reikšmingos dalies visuomenės mentalitetu esame atsiriboję nuo autokratinių rytinių kaimyninių šalių ir veidu atsigręžę į Vakarus. Tiksliau pasakius, esame Vidurio-Rytų Europa, o politiškai gal net Vakarai. O dėl vilties pasivyti tikruosius Vakarus? Viltis nėra durnių motina, viltis yra pranašautojų apgavikė. Nes niekas nežino, kaip kada nors bus…

Laimantas Jonušys – vertėjas, literatūros kritikas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"