Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Lietuvos švelnioji galia

 
2018 07 02 11:16

Švelniosios galios terminas mūsų dienomis yra populiarus ir, ko gero, net madingas. Yra įprasta manyti, jog pasaulis per pastarąjį šimtmetį pasikeitė, o tai reiškia, jog grubią jėgą keičia subtilesni poveikio būdai. Žinoma, ne visos valstybės sutinka su tokia vizija, tačiau manoma, kad racionalumo švelnioje jėgoje iš esmės yra daugiau nei klasikiniame „kas stipresnis – tas ir teisus“ principe.

Kas gi yra ta paslaptingoji švelnioji galia? Pavyzdžiui, „Politikos mokslų enciklopedinis žodynas“ apibūdina ją kaip „valstybės gebėjimą siekti savo interesų remiantis ne karine jėga, o gebėjimu įtikinti kitas valstybes ir visuomenes sekti jos ekonominių, socialinių, kultūriniu pavyzdžiu“. Vertėtų paminėti, jog švelnioji galia neretai suprantama tiesiog kaip įvairiapusis valstybės patrauklumas.

Savo negebėjimą naudoti švelniosios galios instrumentų Maskva kompensuoja kietąja jėga. Geriausiai tai pademonstravo Krymo užgrobimo pavyzdys.

Ko gero, galima teigti, kad labiausiai švelniosios galios meną yra įvaldžiusios JAV. Tiesa, Vašingtonas, reikalui esant, gali spręsti klausimus ir naudodamas klasikinę kietąją galią. Bet pasiekimai tiek vienoje, tiek kitoje sferoje masina ne vien JAV draugus, bet ir priešus. Pasaulyje galima pastebėti ir gana stiprų antiamerikietišką frontą, kuriam nepatinka, jog Vašingtonas turi tiek daug galių, įskaitant ir jų švelnųjį variantą.

Kita vertus, viena iš valstybių, kurioms niekaip nepavyksta prijaukinti švelniosios galios principų, yra Rusija. Maskva šiandien, kaip ir sovietmečiu, gyvena nuolatiniu varžybų su Vašingtonu būsenoje. Tačiau dabartiniai Rusijai sunkiai sekasi rasti draugų. Savo negebėjimą naudoti švelniosios galios instrumentų Maskva kompensuoja kietąja jėga. Geriausiai tai pademonstravo Krymo užgrobimo pavyzdys.

Įdomu paminėti, jog Rusijos naudojamai galiai net buvo sugalvotas naujas terminas – šiurkščioji galia (angliškia „sharp power“ vietoje tradicinio „soft power“).

Tačiau esminis šio teksto klausimas – kur visoje šioje paradigmoje yra Lietuva?

Viena vertus, atrodytų, jog apie kokią nors Lietuvos švelniąją galią kalbėti neverta. Situacijoje, kai vienas skausmingiausių iššūkių valstybei yra emigracija – svarstyti klausimą apie patrauklumą tampa sudėtinga. Tačiau tai nereiškia, jog pasvarstymai apie lietuvišką švelniąją galią neturi jokios prasmės.

Neseniai Lietuva suteikė prieglobstį dar vienam Rusijoje fabrikuojamos vadinamosios Bolotnajos bylos dalyviui Dmitrijui Bučinkovui. Čia vertėtų priminti, jog minėta byla yra susijusi su masinėmis protesto akcijomis 2012 metais Bolotnajos aikštėje Maskvoje. Manoma, kad tos protesto akcijos gana rimtai išgąsdino Kremlių. Į jas Maskva atsakė stipresnėmis, negu iki tol, represinėmis priemonėmis. Vakarų pasaulyje yra sutariama, jog Bolotnajos byla yra politizuota, o jos dalyviai persekiojami dėl savo įsitikinimų, o ne įstatymo pažeidimo. Lietuva anksčiau jau yra suteikusi politinį prieglobsti keliems šios bylos dalyviams, pabėgusiems iš Rusijos.

Atvykėlių iš Baltarusijos ir Ukrainos akyse Lietuva yra sėkminga europinė valstybė, kuri per gana trumpą laiką praėjo tą kelią, apie kurį jų šalys gali tik pasvajoti.

Kalbant apie Bolotnajos bylą ir D. Bučnekovą – būtina paminėti, jog šis įtariamasis net nedalyvavo protestuose Bolotnajos aikštėje, nes tą dieną svečiavosi pas tėvus Nižnij Novgorod mieste, tačiau tiek tyrėjai, tiek teismas ignoravo atitinkamus įrodymus, kuriuos pateikė D. Bučenkovo gynyba.

Grįžtant prie politinio prieglobsčio suteikimo fakto, verta paminėti, jog pats D. Bučnekovas pareiškė, kad pasirinko Lietuvą politiniam prieglobsčiui dėl mūsų šalies principinės pozicijos Kremliaus atžvilgiu ir dėl to, kad čia galima susikalbėti rusiškai. Tuo pat metu D. Bučenkovas aktyviai bando išmokti lietuvių kalbą, nes svajoja vėl dirbti universitete – Rusijoje jis buvo politologijos docentu.

Šiandien Lietuvoje jau gyvena šimtai naujosios – ideologinės – emigracijos iš Rusijos atstovų. Žinoma, tik vienetai prašo pas mus politinio prieglobsčio, kiti bando bando įsitvirtinti mūsų šalyje kitais būdais. Lietuva jų yra vertinama pirmiausiai dėl laisvės ir demokratijos (nors kitų aspektų – galimybė susikalbėti rusiškai, atsiminimai apie „poilsį vaikystėje Palangoje“, geografinis artumas Rusijai, į kurią tikimasi sugrįžti pasikeitus režimui – irgi nereikia nuvertinti).

Vilniuje nesunku pastebėti pagausėjusius atvykėlių būrius ir iš kitų buvusių sovietinių respublikų – pirmiausiai, Ukrainos ir Baltarusijos. Jų akyse Lietuva yra sėkminga europinė valstybė, kuri per gana trumpą laiką praėjo tą kelią, apie kurį jų šalys gali tik pasvajoti.

Šiandien Lietuvoje jau gyvena šimtai naujosios – ideologinės – emigracijos iš Rusijos atstovų.

Atsižvelgiant į visą tai drįstu teigti, jog Lietuva iš tikrųjų turi neblogą regioninį švelniosios galios potencialą, į kurį reikia atkreipti dėmesį ir kurį tikrai vertėtų stiprinti ir puoselėti bei, pagal galimybes, išnaudoti.

Žinoma, visada yra ir pavojus numarinti turimą švelniąją galią. Tam daug pastangų nereikia. Tarp pavojų, kurie yra akivaizdūs, žiūrint į dabartinę šalies valdžią, yra galimybė nueiti nauju europiniu pseudoautoritarizmo keliu, kaip Vengrija ar Lenkija. Taip pat galime lengvai atbaidyti atvykėlius į mūsų šalį primityviomis baimėmis, nepakantumu ir pan. Kitaip tariant, rizikuojame prarasti turimą švelniosios galios potencialą, pasidavę įvairių populistų manipuliacijoms bei neigdami tai, kas buvo pasiekta per pastarąjį ketvirtį amžiaus – tai, ką mato užsieniečiai, kurie kartais tiki Lietuva labiau, negu mes patys.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"