Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Lietuvos pakelės ir paraštės

 
2018 07 28 10:23

Važiuojant per Lietuvą, krenta į akis nenušienautos pakelės ir retai kur žmogaus rankos paliesti laukai. Ir šis palyginimas, prisiminus sutvarkytus Vakarų Europos laukus, liūdina bei sunkiai suprantamas, žinant ūkiškas Lietuvos tradicijas. Dėl visko įprasta dabar kaltinti emigraciją, bet vargu ar galima šią netvarką suversti tik emigracijai.

Juk pakelių priežiūra yra įskaičiuota į finansuojamą ES lėšomis kelių tvarkymo sąmatą. Ir Lietuvos laukų priežiūra finansuoja ES – išmokos skiriamos landšafto palaikymui ir laukų priežiūrai. Stambesni ūkiai gauna už tai milijonus eurų.

Todėl apleisti laukai yra Lietuvos valdžios neveikimo rezultatas. Tiesiog reikia patikrinti, kodėl pakelės ir laukai yra menkai prižiūrimi ir sustabdyti ES išmokų mokėjimą tiems, kurie savo įsipareigojimus nevykdo. Tokią galimybę numato teisės aktai, o įstatymų įgyvendinimo priežiūra yra pagrindinė Vyriausybės funkcija apie kurią pamirštama.

Ir kiti aktualūs Lietuvos gerovei klausimai gali būti sprendžiamo greičiau, tik reikia galvoti ne tik apie teises, bet ir apie pareigas.

Sakykime daug rūpesčių kelia energetika, kuri yra svarbi šalies ekonomikai, nes sudaro nemažą Lietuvos užsienio prekybos balanso dalį.

Nėra didelė paslaptis konservatorių partijos narių ryšiai su Rusijos energetikos kompanija Inter RAO Lietuva, kuri yra valdoma iš Suomijos, o pati tvarko Estijos ir Latvijos bei Lenkijos padalinius.

Nežinia kodėl vis kažkaip sutampa, kad Lietuvos valdžios sprendimai atitinka jos interesus regione – prisimenant užsitęsusią ir vis niekaip neįvykstančią elektros tinklų sinchronizaciją su Vakarais ar Astravo atominės elektrinės statybos vietos parinkimą. Inter RAO buvo duota pakankamai laiko susitvarkyti savo tinklus kaip jie norėjo, o Lietuvai tai buvo nenaudinga, už jos planų įgyvendinimą sumokėjo Lietuvos žmonės. Juk ne kartą buvo sakyta, kad reikia stengtis nutraukti partijos narių ryšius su šia bendrove, nes tai kelia pavojų Lietuvos valstybei.

Bet į tai nebuvo kreipiamas dėmesys, ieškoma kaltų kitur, visi raginami kovoti su priešais, prašoma ES paramos. Bet kitos ES šalys viską supranta, ir joms nelabai norisi, remiant Lietuvą remti Rusijos Inter RAO kompaniją. Tai sakoma tiesiai ir atvirai, o konservatorių lyderiai apsimeta, kad negirdi, tad užuot raginus visus kovoti už Lietuvos energetinę nepriklausomybę reikia susitvarkyti savo partijoje.

Tuo tarpu socialdemokratai vis dar nėra susitvarkę gautų iš Lietuvos dujų (Rusijos Gazprom) paramos lėšų 2013 m. rinkimų kampanijai į Europos parlamentą deklaravimą. Tai svarbu ypač dabar kaip viską diskusijos apie ES apsirūpinimą dujomis, dujų tinklų plėtrą.

Nemažą vaidmenį čia lemia ir tas faktas, kad Lietuvos užsienio politikos vairas atsidūrė buvusios komunistinės valdžios rankose, turinčios senus ir ilgalaikius ryšius Rusijoje. Čia sau nuopelną gali prisiskirti Vytautas Landsbergis, atvedęs vadovauti užsienio politikai komunistę D. Grybauskaitę, kuri kartu atsivedė ir savo buvusius kolegas. Nejaugi jam yra naujiena, kad partinė nomenklatūra palaiko vieni kitus. Berods Sąjūdžio metais yra nemažai kalbų pasakęs šiuos ryšius atskleisdamas ir kritikuodamas.

Kitas didelis Lietuvos ekonomikos segmentas yra chemijos medžiagų ir prekių eksportas, iš jų ir trąšų. Irgi visiems yra žinoma, kad trąšų eksportu (ar reeksportu) užsiima valstiečių ir žaliųjų partijos lyderio šeimos valdoma įmonė kartu su partneriu iš Rusijos, Acron įmone.

Nėra naujiena, kad Lietuvos muitininkai vargsta, nes reikalavimai trąšų kokybei, kaip ir kitų potencialiai galinčių būti žalingų cheminių medžiagų eksportui ir importui nėra aiškiai apibrėžti. Lietuva turi nekokią tradiciją, perkeliant ES direktyvas į nacionalinę teisę „pamiršti“ įrašyti tikslius kenksmingų medžiagų aprašus. Tada lyg tai griežti ES reikalavimai Lietuvoje veikia, bet, iš tiesų, patikrinti nėra kaip, nes nacionaliniuose teisės aktuose kontroliniai rodikliai nėra nurodyti.

Norint šią problemą galima greitai sutvarkyti, juk valstiečių ir žaliųjų sąjunga priklauso ES žaliųjų partijų aljansui. Ten yra daug ryžtingų politikų su didele patirtimi saugant aplinką nuo žalingo poveikio. Jie tikrai gali padėti, o ir turėtų padėti sutvarkyti reikalavimus trąšų ir kitų cheminių medžiagų importui ir eksportui Lietuvoje. Kitaip jų deklaracijos apie kovą už aplinkos apsaugą ES nelabai ko vertos.

Nors gal Europos žalieji kol kas mažai žino apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų ryšius su trąšų eksportuotojais iš Rusijos.

Irgi nėra paslaptis, kad į Briuselį užsienio reikalų ministerija stengiasi teikti labai kryptingą sau palankią informaciją, o ES šalių ambasados Lietuvoje yra atskirtos nuo informacijos ten dirbančių lietuvių, kurių veikla kartais atrodo yra koordinuojama vyriausybės apsaugos departamento. Todėl ambasados irgi gauna labai dozuotą informaciją ir bendrauja su atitinkamai parinktais asmenimis. Tai nesunku pastebėti, žiūrint į ambasadų rengiamų oficialių minėjimų nuotraukas, ten visada daug niekam Lietuvoje nepažįstamų veidų. O žinomų, ypač opozicines nuomones reiškiančių žmonių, kultūros ir visuomenės veikėjų nėra.

Bet ir skaitant Lietuvos žurnalistų straipsnius ar žiūrint laidas bei socialinius tinklus sunku suprasti kuo gyvena Lietuva.

Kaip kitaip galima paaiškinti, kad po informacijos, kad prezidentūra paskyrė valstybės biudžeto komunikacijos lėšas „konkurso būdu“ už tai kas daugiau juos pagirs BNS bendrovei, su kuria turėjo bendrą bylą dėl valstybės informacijos netinkamo naudojimo, niekas net nenustebo.

Ar tai reiškia, kad visi komunikacijos „konkursai laimimi“ tokiu būdu? O Lietuvos žmonės, matyt, naiviai galvojo, kad valstybės lėšos skirtos komunikacijai naudojamos jų informavimui. Jei tai nėra korupcija, kas tada yra korupcija. Bet formaliai žiūrint, tikriausiai smulkiai parašytas informacinių paslaugų pirkimo taisykles „konkursas“ atitiko. Kai žiūrimą ne į reikalo esmę – viešųjų paslaugų prieinamumo visuomenei užtikrinimą juos tinkamai informuojant, o ieškoma politinių dividendų, tai kol vyksta liberalų ir oligarchų teismas dauguma „oligarcho“ televizijos žurnalistų pereina dirbti ị nacionalinę televiziją ir dabar „oligarchas“ turi du televizijos kanalus vietoj vieno.

Raginti šienauti pakeles ir valyti paraštes nėra kam, tvarkytis reikia patiems.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ir ES institucijų ekspertė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"