Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Lietuvos energetikos strategija: kaip atvilioti Eloną Muską į Vilnių?

 
2017 11 09 17:30

Beveik visi energetikos ekspertai šią savaitę vykusiame Vilniaus energetikos forume pritarė, kad Energetikos ministerija parengė visai neblogą energetikos strategijos projektą. Buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas, dabar vadinamas tiesiog energetikos ekspertu, netgi pasakė, kad šis strategijos projektas yra labiausiai panašus į strategiją iš visų Lietuvoje iki šiol buvusių energetikos strategijų.

Iš tikro – šioje energetikos strategijoje yra visai neblogų dalykų. Skirtingai nuo šiuo metu galiojančios energetikos strategijos, naujos strategijos projekte akcentuojamas verslo ir net fizinių asmenų investicijų į energetikos pertvarką svarba. Yra įdėta netgi nuostata, kad nuo šiol valstybė užtikrins, kad valstybinės įmonės neturėtų jokių privilegijų prieš privataus kapitalo įmones konkurencinėje kovoje. Numatytas gyventojų bendruomenių, investuojančių į atsinaujinančios energetikos plėtrą, atskiras skatinimas.

Deja, projekte kol kas yra daugiau vidinių prieštaravimų patiems sau, nei turėtų būti, kad ji sumažintų neapibrėžtumą investuotojams.

Skirtingai, nei ankstesnėse strategijose, pabrėžiamas naujų technologijų kūrimo ir gamybos Lietuvoje svarba, įrašytas pasižadėjimas tokias technologijas kuriančias įmones visokeriopai skatinti. Pagaliau mūsų energetikos strategijoje atsižvelgiama į tendencijas vykstančias pasaulyje ir atsižvelgta į visas tris pagrindines šiuo metu pasaulyje vykstančias tendencijas – dekarbonizaciją (aktyviai plėtojant atsinaujinančią energetiką ir didinant energijos vartojimo efektyvumą), skaitmenizaciją (pasyvių energijos vartotojų koncepciją keičiant į aktyvių vartotojų, aktyviai dalyvaujančių rinkoje energetikos sistemą), decentralizaciją (energetikoje vietoje kelių stambių energijos gamintojų atsirandant tūkstančiams smulkių, tarpusavyje konkuruojančių mažų gamintojų).

Visa tai gerai. Tačiau ar pakankamai, kad Elonas Muskas ar kiti investuotojai į technologijų gamybą ir pačias technologijas, perskaitę šią strategiją, patys neatidėliodamas atskristų į Lietuvą, ieškodami galimybių čia investuoti, kurti naujas darbo vietas ir didinti Lietuvoje kuriamą pridėtinę vertę?

Labai norėčiau parašyti, kad taip, bet negaliu. Strategija yra iš tikro labai svarbus dalykas, didinant arba mažinant investuotojų riziką, pasirenkant kur ir į ką investuoti ar neinvestuoti. Ji siunčia rinkai – investuotojams, vartotojams, bankams, draudimo kompanijoms, pensijų fondams, energetikos kompanijoms, gyventojams, bendruomenėms signalą apie tai, kokias valstybės trumpalaikes ir ilgalaikes energetikos vystymosi kryptis šiuo metu valstybė laiko prioritetinėmis. Kiekviena investicija, kuri atitinka valstybės, kurioje investuoji, strategiją yra mažiau rizikinga. Reiškia, investuotojas investuoja su mažesne „rizikos marža“ savo nuosavo kapitalo investicinėje grąžoje. O tai savo ruožtu jau reiškia mažesnes energijos kainas ir galutiniams energijos vartotojams.

Tačiau nereikia tikėtis, kad parengta strategija nebus nagrinėjama atidžiai, specialistų, tikrai neblogesnių, nei aš. Ir, deja, projekte kol kas yra daugiau vidinių prieštaravimų patiems sau, nei turėtų būti, kad ji sumažintų neapibrėžtumą investuotojams.

Pradėkime nuo atsinaujinančios energetikos. Visų pirma galima atkreipti dėmesį į tai, kad atsinaujinančios energetikos plėtros tempo didinimas yra numatoma ne artimiausiu metu, o po 2030 metų. Tai šiek tiek keistoka, žinant, kad ši Vyriausybė vadina save „žaliaisiais“. Tai kas jei ne žalieji turėtų spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą? Tos vyriausybės, kurios ateis po šitos? Iš dalies tai paaiškinti matyt galima būtų tuo, kad Energetikos ministerija mato technologijų pigimo tendencijas ir laikosi nuomonės, kad sprendimus padarius vėliau, jie kainuos mažiau. Taip. Bet tų sprendimų duodama nauda, kuriamos pridėtinės vertės augimas, importo mažėjimas, importuojamos elektros pigimas tokiu atveju irgi yra atidedami ateičiai. Be to, ir ta kuriama nauda ateityje gali būti kiek mažesnė, lyginant su scenarijumi, kai plėtra vykdoma neatidėliotinai.

Paimkime, pavyzdžiui, vėjo energetiką jūroje, kurios atsiradimo Energetikos ministerija nebemato iki 2030 metų. Pats šis atidėjimas atrodo kiek keistai, prisimenant su kokiu įkarščiu praeitais metais buvęs energetikos ministras bei buvęs (ir dabartinis) premjero patarėjas energetikai skubos tvarka stūmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisas, nubraukiant visas privačių investuotojų iki tol darytas iniciatyvas, nereikalaujančias jokios valstybės paramos, ir teigiant, kad valstybė pati savo lėšomis vėjo energetiką jūroje išvystys greičiau ir skaidriau. Bet net atmetus visas į galvą kylančias sąmokslo teorijas, galima tiesiog konstatuoti, kad visai nesvarbu, kad strategijos projekte yra numatyta pritraukti investicijas į jūrinės vėjo energetikos technologijų gamybą Klaipėdos uoste.

Akivaizdu, kad niekas jokių technologijų Klaipėdoje negamins, jei Lietuva artimiausius dešimtmečius pati nenumato vėjo energetikos jūroje plėtros. O vėliau, jau po 2030-ųjų metų, šių technologijų gamintojus irgi bus sunkiau pritraukti į Klaipėdą, nes paprasčiau bus importuoti technologijas ir kompetenciją iš gretimų valstybių – Estijos ar Lenkijos, kur apie vėjo energetikos Baltijos jūroje planus artimiausiu metu kalbama kur kas ryžtingiau.

Panašiai yra ir su biokuro kogeneracija. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį, aktyviai vykstant gamtinių dujų konversijos į biokurą šilumos ūkyje procesui, atsirado nemažai modernių biokuro katilų technologijų gamintojų, kurie dabar sėkmingai didina šių technologijų eksportą tiek į Rytų, tiek į Vakarų Europą. Kiek teko bendrauti su šių įmonių vadovais, jie yra pasiryžę investuoti ir į biokuro kogeneracijos (gaminant ne vien tik šilumą, bet ir elektrą) technologijų gamybą Lietuvoje. Tačiau strategijoje biokuro kogeneracijos plėtra artimiausiu metu apsiriboja tik vieno jau pradėto „Lietuvos energijos“ projekto Vilniuje įgyvendinimu. O vėlesnė plėtra numatoma tik nuo 2030 metų. Reiškia – jokių investicijų čia tikėtis nereikia.

Tolimesnė elektros gamybos biodujų elektrinėse plėtra, pabaigus šiuo metu vykdomus projektus, irgi atidedama bent iki 2030 metų.

Žodžiu investuotojams į šias sritis siunčiamas signalas – „Mes Jūsų laukiame. Bet po 2030 metų“. Nelabai įkvepia, ar ne?

Geresnė situacija yra, kalbant apie planuojamą saulės ir vėjo energetikos plėtrą artimiausiu metu. Bet ir čia strategijos projektas šiek tiek gąsdina savo neapibrėžtumu.

Žodžiu investuotojams į šias sritis siunčiamas signalas – „Mes Jūsų laukiame. Bet po 2030 metų“. Nelabai įkvepia, ar ne?

Pavyzdžiui santykis tarp planuojamos metinės elektros gamybos saulės elektrinėse ir planuojamų gaminančių vartotojų skaičiaus rodo, kad Energetikos ministerija planuoja, kad vidutinė saulės elektrinė Lietuvoje ateityje bus apie 3 kW galios. Gaminanti apie 3000 kWh per metus. Diskusijoje, vykusioje šią savaitę Vilniaus energetikos forume, energetikos ministras patvirtino, kad ministerija taip ir numato, nes siekis yra, kad gaminantys vartotojai investuotų ne tam, kad iš to uždirbtų, o tam, kad sutaupytų. Na, čia aišku matyt ideologinių požiūrių skirtumų klausimas.

Mano nuomone, skatinti žmones uždirbti nėra blogai. Bet didesnė problema čia yra ta, kad tokios visiškai mažytės saulės elektrinės santykinai yra gerokai brangesnės, nei didesnės – bent 5 ar 10 kW galios. Viskas gerai, jei tai tik ir liks Energetikos ministerijos įsivaizdavimu, bet atsiranda pavojus, kad ministerija gali anksčiau ar vėliau įvesti visokius galios ribojimus, kas gali sustabdyti saulės energetikos plėtrą iš viso.

Numatoma vėjo energetikos plėtra sausumoje iki 2030 metų yra lėtesnė, nei siūlo Europos vėjo energetikos asociacija savo šiemet atliktuose vertinimuose skirtingoms Europos šalims, tačiau labai kritikuoti plėtros planus man asmeniškai neapsiverčia liežuvis. Bėda čia tik ta, kad Energetikos ministerija strategijos projekte nenumato jokių priemonių, palengvinančių vėjo energetikos plėtrą ateityje. Elektros perdavimo operatoriui neduodamas joks signalas, kad jis turėtų pasiruošti ženklesniam vėjo energetikos augimui. Nekalbama nei apie balansavimo galimybių didinimą, nei apie rezervinių elektrinių išlaikymo ar plėtros užtikrinimo būdus. Nėra net įrašytas įsipareigojimas AB „Litgrid“ parengti plėtros užtikrinimo galimybių studiją. Gal tai galės būti padaryta ir Energetikos strategijos įgyvendinimo plane, bet jei tai būtų bent paminėta strategijos tekste, neapibrėžtumo liktų mažiau.

Nuvylė ir tai, kad, palyginus priešpaskutinę ir paskutinę energetikos strategijos projekto versiją, mes matome, kad galutinis atsinaujinančios energetikos plėtros elektros energetikoje tikslas 2050 metams buvo sumažintas nuo 100 proc. iki 80 proc. Aišku, iki 2050 metų dar turėsime daug strategijų, bet politinis į strategiją įdėtas signalas rinkai yra labai susilpninamas. 80 proc. turi kur kas silpnesnę simbolinę reikšmę nei 100 proc. Energetikos ministro teiginys, kad tai padaryta, atsižvelgus į Lietuvos Energetikos instituto mokslininkų rekomendacijas, vertinant, kad didelei elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių plėtrai 2030–2050 metais bus reikalinga elektros gamyba balansuojančiose dujomis kūrenamose elektrinėse, atrodo labiau panašus į paprastą atsakomybės nusikratymą.

Kalbėjimas apie vėjo ir saulės elektrinių balansavimą dujomis kūrenamomis elektrinėmis 2030–2050 metais yra visiškas „būrimas iš tirščių“, matant kaip pastaruoju metu tobulėja ir pinga elektros akumuliavimo įranga, kaip vis aktyviau patys elektros vartotojai yra įtraukiami į elektros balansavimo rinką. Lietuvos energetikos instituto darbuotojai iš tikro yra niekam tikę tolimos ateities prognozuotojai. Tai labai gerai iliustruoja pavyzdys, kai 2015 metais instituto planuota saulės elektrinių kaina 2050 metams buvo aukštesnė, nei jau šią vasarą galima buvo įsigyti iš patikimas lietuviškas saulės elektrines gaminančių įmonių.

Nekaip atrodo ir elektros energijos gamybos dalis Lietuvos galutiniame elektros energijos vartojime 2030 metais. 45 proc. yra mažiau, nei Europos Komisijos prognozuojamas Europos Sąjungos vidurkis – 50 proc. Tos pačios Europos Komisijos užsakytose studijose Lietuva yra vertinama, kaip viena iš trijų palankiausių elektros iš atsinaujinančių išteklių gamybos plėtrai Europos Sąjungos valstybių. Todėl mažesnis, nei ES vidurkis, čia visai neatrodo ambicingai, kaip žaliai Vyriausybei.

Trumpai paminint kitas energetikos sritis, čia vėl gi strategijoje matoma daug neapibrėžtumo.

Lyg ir minimas rezervą užtikrinančių šiluminių elektrinių trūkumas regione ateityje, tačiau nėra nieko apie tai, kad čia būtų planuojamas konkursas investuotojams, pasiryžusiems investuoti į tokių elektrinių statybą už mažiausią kainą, užtikrinančią Lietuvos energetinį saugumą .

Lyg ir planuojama skatinti efektyvesnį energijos vartojimą, tačiau nieko nepaminėta apie būdus, kaip tai bus daroma. Net neužsimenama apie jokius lanksčius mechanizmus, sukuriančius motyvus energijos vartotojams „pardavinėti sutaupytą energiją“.

Tai labiau panašu tiesiog į būdo kažkaip pagrįsti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo išlaikymo po 2024 metų priežasties paieškas.

Lyg ir planuojama didinti elektros gamybą iškastinį kurą deginančiose elektrinėse, tačiau nieko nėra užsimenama apie tai, kokiu būdu elektros gamintojai tai turėtų daryti, kai šių elektrinių pagaminta elektra yra dar brangesnė, nei su vis pingančia importuojama elektra nepakonkuruojanti atsinaujinanti energetika. Tai labiau panašu tiesiog į būdo kažkaip pagrįsti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo išlaikymo po 2024 metų priežasties paieškas.

Tą patį galima pasakyti ir apie strategijoje numatytus planus 2040–2050 metais gamtinių dujų Lietuvoje energetiniams tikslams vartojimą padidinti iki didesnio, nei yra dabar, lygio, drįstant net įdėti į strategijos projektą grafiką, akivaizdžiai rodantį, kad Lietuva jau labai greitai – vėliausiai 2025 metais nebevykdys jau dabar turimų tarptautinių įsipareigojimų mažinti CO2 išmetimus „raudoną liniją“. Jau net nekalbant apie numatomus šių įsipareigojimų griežtinimus, vykdant Paryžiaus klimato kaitos mažinimo sutartį.

Visi šie prieštaravimai nelabai įkvepia investuotojų drąsiai investuoti nei į technologijų gamybą, nei į atsinaujinančią energetiką, nei į energijos efektyvumą, nei į „konvencinę“ energetiką Lietuvoje.

Vyriausybė savo pastabose projektui irgi atkreipė dėmesį į strategijoje esančius prieštaravimus.

Ministerijai ko gero tikrai reikės pasirinkti kelią, kuriuo eiti – Europos Sąjungos energetikos politikai prieštaraujančiu konvencinės energetikos vystymo ar atsinaujinančios energetikos plėtros keliu. Nes dviem keliais eiti vienu metu tikrai neišeis. Tokie bandymai realybėje pavirs tik į ilgą „trypčiojimą“ sankryžoje.

Ar aš tikiu, kad po Vyriausybės, o vėliau Seimo narių pastabų mes galime iš tikro patvirtinti geriausią Lietuvos istorijoje energetikos strategiją, kurioje išnyktų visi neapibrėžtumai, prieštaravimai pačiai sau ir kartu traukte trauktų investuotojus, tame skaičiuje gal būt ir Eloną Muską į Lietuvą?

Aš tikiu, kad taip. Mes galime.

Martynas Nagevičius – Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"