Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kviečio grūdo paslaptis

 
2018 03 17 6:00

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. 

O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudėjus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo.“ O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

Iš Evangelijos pagal Joną

Jau įpusėjome gavėnios kelionę ir artėjame prie pačių svarbiausių krikščioniškų švenčių – Jėzaus Kristaus Kančios ir Prisikėlimo iškilmingo liturginio šventimo. Penktąjį gavėnios sekmadienį daugelyje bažnyčių pamatome violetiniu šydu pridengtus pagrindinius bažnyčios kryžius: altoriaus kryžių, procesijų kryžių ir bažnyčios prieangio kryžių. Kai kuriose bendruomenėse dengiami ir šventųjų paveikslai. Kryžiai, pridengti šydu, pasiliks iki Velyknakčio pamaldų. Taip išreiškiamas susikaupimas ir minčių sutelkimas į Kristaus Kančios ir Atpirkimo slėpinį. Juk grūdas, su kuriuo save sutapatina Kristus, krinta į žemę, joje pranyksta ir tampa nematomas žmogaus akims, negirdimas jo ausims. Apmirimas, auka, gerumo darbai, ištikima malda, kūryba dažniausiai vyksta tyloje. Garsiai šaukia ir triukšmauja dažniausiai tuštybė, trumpalaikiškumas ir savanaudiškumas.

Šiandienos Evangelija įveda mus į Kristaus Kančios istoriją. Po iškilmingo ir triumfuojančio Jėzaus įžengimo į Jeruzalę jį panoro pamatyti į Velykų šventes atvykę svetimšaliai graikai. Turbūt kiekvienam būtų įdomu susipažinti su tuo, kurį minios pasitiko kaip karalių. Jie kreipiasi į apaštalus Pilypą ir Andriejų, kurie būtent turėjo graikiškos kilmės vardus. Tačiau atrodo, kad susitikimas neįvyko. Iš teksto matome, kad Jėzus, nujausdamas artėjančią mirtį, trokšta perteikti savo misiją, pasakyti testamentinius žodžius. Jis kalba apie savo kančią, apie jau vykstantį sielos sukrėtimą ir kartu tos kančios vaisingumą. Atėjusiems graikams ir visiems pažada, jog tik pakeltas nuo žemės, iškeltas ant kryžiaus jis nori save parodyti ir prie savęs patraukti. Tikroji Jėzaus pergalė yra ne iškilmingas įžengimas, o Kryžiaus sostas.

Žmogaus gyvenime kančia yra neatsiejama būties dalis. Apie kančią kalbėjo gyvenimo mokytojai, filosofai, menininkai. Kaip ir šiandien vieni siūlo kančią apeiti, kiti stengiasi ją sumažinti, dar kiti – nuo jos bėgti arba save apgaudinėti. Biblinis tikėjimas, o ypač Krikščionybė atnešė kitokį kančios suvokimą, atskleisdama meilę kančioje, nors ir toliau ji išlieka pridengta paslapties šydu. Bažnyčia kviečia žiūrėti į kančią per Jėzaus, Dievo Sūnaus, kryžių ir pamatyti meilę, kuri yra Jo kančios esmė. Dievas pamilo pasaulį, atidavė savo Sūnų, kad juo tikintis žmogus nepražūtų. Tikėdami esame kviečiami bendradarbiauti su Nukryžiuotuoju Jėzumi prisidedant prie jo atperkamosios veiklos, nors „Kristus įvykdė Atpirkimą visiškai ir galutinai; tačiau tuo pat metu Kristus jo neuždarė. Išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai kančiai“ (iš šv. Jono Pauliaus II Laiško apie kančios prasmę). Bažnyčia taip pat kviečia dėti pastangas kitiems sumažinti kančias atliekant gailestingumo darbus.

Kalbant apie kančią, negalima neprisiminti daugybės mūsų Tėvynės kankinių, kurių meilė Dievui ir Lietuvai buvo it kviečio grūdas. Jie sunyko, atidavė save, paaukojo gyvenimą: kalėjimuose, Sausio 13-ąją, Medininkuose, miškuose, tremtyje, bet tai nepraėjo veltui – davė vaisių, t. y. laisvą Lietuvą. Popiežius Pranciškus, žinodamas mūsų piliečių ypač sudėtingą kančios kelią, susipažinęs su mūsų palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofilio Matulionio didvyrišku gyvenimu, šiais metais lankydamasis Lietuvoje žada aplankyti Vilniuje Genocido aukų muziejų ir susitikti su kentėjusiais dėl tikėjimo bei laisvės.

Popiežius pamatė ir panoro susitikti su mūsų kankiniais. Tačiau skaudu, kad mūsų šalyje dažnai lieka neįvertinti, neišgirsti, nustumti ir apleisti tie, kuriems esame skolingi už laisvę. Kaip būtų prasminga, kad, pavyzdžiui, į numatomą Dainų šventę ar popiežiaus Mišias Kaune, į pačias garbingiausias vietas būtų susodinti gyvi likę mūsų partizanai, tremtiniai, Holokaustą išgyvenę žydai, rezistentai, laisvės gynėjai. O ar mūsų valstybės vadovai, mokyklų bendruomenės, savivaldybės, parapijos, seniūnijos šiuos žmones pasveikina švenčių proga, pakviečia juos į susitikimus su jaunimu, kad gyvieji istorijos liudytojai perduotų laisvės liepsną ateities kartoms. Labai svarbu, kad mūsų didvyriai jaustųsi reikalingi ir svarbūs Lietuvai, už kurią jie kaip grūdas šio sekmadienio Evangelijoje krito į žemę.

Kad sprogstantis laisvės grūdas turi milžinišką jėgą, įsitikinome ir pastarosiomis dienomis, kai po gėdingo balsavimo Seime netrukome pamatyti ir grūdo gyvybę – teisingumo norinčią tūkstantinę minią, geranoriškus, jaunatviškus, aktyvius piliečius, Kęstučio Genio žodžiais, atskubėjusius priminti, kad „Lietuva – tai sąžinė“.

Marius Talutis yra Punsko parapijos vikaras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"